Antra vertus, gebėjimas emociškai susitapatinti su pagrindiniais situacijos dalyviais, empatiškumas stumia į įvykių (realių ar įsivaizduojamų) sūkurį ir iš to kyla „sirgaliaus sindromas”. Viena ar kita forma kone kiekvienas yra susidūręs su panašiu fenomenu.
Įsivaizduokite, nesate sporto mėgėjas, tačiau visiškai atsitiktinai atsiduriate kompanijoje, kuri per televizorių susikaupusi stebi biliardo varžybas. Tarkime, apie biliardą neišmanote nieko, žaidimo taisyklių nežinote, gyvenime tik kartą kitą esate prisilietęs prie gelumbe aptraukto stalo ar pačiupinėjęs lazdą.
Atsidūrus panašioje situacijoje pirmas dalykas, keliantis nerimą – ką veikti kompanijoje, kuri taip įsitraukusi į žaidimą, kad likti nuošaly tolygu sulaužyti „gero tono“ taisykles. Jei dėl kokių nors priežasčių neatsiranda kitų užsiėmimų arba nepadoru išeiti į gretimą kambarį, tenka susitaikyti su padėtimi ir bent jau rodyti šiokį tokį susidomėjimą stumdomais rutuliukais. Tuomet kyla kita bėda: norint suvokti, kas vyksta ant žaliojo stalo, tenka stengtis suvokti bent pagrindines taisykles – pavyzdžiui, muša tas, kuris turi lazdą, o laimi įritinęs daugiausia priešininko rutulių.
Įveikus anuos du barjerus (t. y. jau truputį įsitraukus į vyksmą) prasideda įdomiausi dalykai: atrodytų, pirmąkart stebint, kaip žaidžiamas biliardas, didžiausią susidomėjimą turėtų kelti pats žaidimas (t. y. vieno ar kito žaidėjo sugebėjimas pagal taisykles pasiekti užsibrėžtą tikslą), tačiau ne – žiūrovui svarbiausia, pasirodo, susitapatinti su vienu ar kitu žaidėju, žaisti „greta jo, geriau už jį, vietoje jo“. Tai ir yra „sirgaliaus sindromas“.
Aktyviai įsitraukus į žaidimą, stebimos ne jo taisyklės ar kaip koks žaidėjas jų laikosi, o užimama pozicija, identifikuojamasi su viena ar kita rungtyniaujančia puse. Antraip pats žaidimas praranda patrauklumą ir teįstengia įtraukti mažą specialistų būrelį, o ne „plačiąsias mases“.
Skirtingai nuo biliardo, politika yra kolektyvinis žaidimas, kuriame kiekvienas turi (ar vaizduojasi turįs) savo lazdą, savo rutulius, ir, beje, neretai savo taisykles, tačiau bendrieji žaidimo (ir žaidimo stebėjimo) principai lieka. Abiem atvejais identifikacijos, „savęs priskyrimo“ mechanizmas veikia stulbinamai panašiai – „mylimasis“ pasirenkamas remiantis, atrodytų, atsitiktinėmis aplinkybėmis: panašumu į kino aktorių ar pirmąją meilę, o gal pagal šukuoseną, kalbėjimo manierą, gabaritus.
Kodėl palaikomos vienos ar kitos partijų programos, jei visi sutaria, kad niekas tų programų neskaito? Todėl, kad programas ir partijas reprezentuoja lyderiai. O kodėl balsuojama už lyderį? Atsakymas paprastas: kaip žmonės sudominti „politiniu biliardu“, taip jie palaiko pusę, kurioje patys save gali įsivaizduoti.
Čia verta prisiminti neprilygstamu politikos lošėju laikomo V.Landsbergio frazę, kuri jam išsprūdo šnekant apie A.Brazausko fenomeną – esą Lietuvoje mylimi „stambūs žmonės, nes patys lietuviai nėra smulkūs“. Taigi, anot V.Landsbergio, Lietuvos žmonės renkasi tą pusę, kurioje jie patys yra atsidūrę – pagal prigimtį. Tačiau kaip tuomet paaiškinti R.Pakso fenomeną – juk ir Lietuvos gabaritai per tą laiką nepasikeitė, ir „lietuviškų gabaritų“ A.Brazauskas išlaikė populiarumą... O gal R.Paksas reprezentuoja kitokio, smulkiojo lietuvio tipą, ir gabaritus reikėtų suvokti labiau metaforiškai? Tuomet už R.Paksą pasisako mažoji, nuskriaustoji, užguitoji Lietuva...
Beje, žaidžiant politinį žaidimą, racionalumas, gebėjimas analizuoti, žvelgti „iš šalies“, tik kliudo identifikacijai, nors, be abejo, geras žaidėjas privalo išlaikyti atstumą ir matyti savo, kaip profesionalo, privalumus ir trūkumus. Tačiau ir puikiausiam žaidėjui, lošiančiam tą „politinį biliardą“, sunku išvengti „emocinės identifikacijos“, susitapatinimo su tam tikra „politine figūra“: kokiu de Goliu, Čerčiliu, ar Havelu. Šitai žadina vaizduotę, verčia stiebtis „politinio idealo“ link, tačiau ir gali pakišti koją. Manau, V.Landsbergio, kaip politikos žaidėjo, didžiausias trūkumas visada buvo jo vaizduotė ir daugelį dalykų profesorius darė matydamas save ant Istorijos pjedestalo. Tačiau įsivaizduojantys save Istorijoje neretai pralaimi šiandien žaidžiamus politinius žaidimus...
Štai R.Pakso, kaip politikos žaidėjo, stiprioji vieta yra ta, kad jis neturi vaizduotės, jis neturi „idealios figūros“, su kuria galėtų būti susitapatinęs ir kuri jam kliudytų žaisti „čia ir dabar“. Todėl kaip lošėjas R.Paksas (arba jo komanda) turi visas galimybes manipuliuoti „politinio biliardo“ situacija. Čia vienas iš pagrindinių uždavinių – maksimaliai išplėsti žaidėjo įvaizdį, kad su juo galėtų susitapatinti maksimalus skaičius „sirgalių“.
Išvada paprasta: šį politinį žaidimą dažniausiai laimi tie, kurie sugeba priversti susirgti kitus ir nesuserga patys.
O kaip tai pasiekti, priklauso nuo žaidėjo profesionalumo.
Nors turint galvoje „politinį biliardą“ – ir nuo to, kiek lazdų yra išdalyta ir kokius rutuliukas kas ir kurlink ritina.