Jei man nepatinka kokie nors geltonveidžiai, juodaodžiai ar čigonai, tai argi tai ne mano šventa teisė jų nemėgti ? Argi laisvė turėti savo antipatijas nėra tai, ką mes išsikovojome po priverstinos socialistinės tautų draugystės? Taip,- piktinasi toliau žmogus,- jei šalia manęs apsigyventų juodaodžių šeima, man tai nepatiktų. Gal aš rasistas, bet jie visi gangsteriai ir dažnai serga AIDS. Tai dar statistika patvirtina- Amerikos juodaodžių kvartaluose didesnis ir nusikalstamumas, ir ligos. Ir šaudo jie dažniau vienas į kitą. Todėl jei pas mus ims važiuoti pabėgėliai iš Sudano ar Mozambiko,ir bus referendumas, ar jiems gyventi kartu su baltaisiais, aš būsiu prieš. Savo šeimos ir vaikų labui.
Lygiai taip pat galima pasakyti apie jaunesnės kartos nemėgimą. Paaugliai man nepatinka- jų mados kvailos, jų muzika debiliška, o interesai – mikrobų lygio. Jie neskaito knygų ir pažįsta tik MTV , SMS ir alų. Kodėl aš turėčiau juos pakęsti? Todėl, kad jie stipresni ? Todėl, kad jų daugiau ? Todėl, kad jie mane pergyvens?
O man nusispjauti! Dar neaišku, kas stipresnis! Kol aš gyvas, tol ginsiu savo teisę į savo gyvenimo būdą! Ir jei man trukdys jų muzika, liepsiu pritildyti. Ir jei mano vaikų rengimosi stilius mane erzins, taip ir pasakysiu.
Jūs matote, kad nepakęsti yra ne tik lengva, bet ir pateisinta. Kodėl aš ko nors nemėgstu, labai nesunku įrodyti. Tačiau :
Montekių ir Kapulečių šeimos kartais susiduria su vaikų meile;
Kita pusė pajutusi mano antipatiją atsako tuo pačiu;
Jei saviškių nebelieka, tenka bendrauti su svetimais;
Kažkodėl visi, tame tarpe ir Kristus, kalba apie pakantumą.
Be to, nepakantumas politikoje labai daug kainuoja. Iki Kristaus labiausiai ujama tauta buvo žydai. Babiloniečiai nuolatos juos iš savo žemės išvarydavo ir sostinę sugriaudavo. Tai jums ne šiaip tremtis. Jūs įsivaizduokite, kad visus- ne tik kai kuriuos- o visus- lietuvius iš Lietuvos ištrems, o Vilnių iki pagrindų sugriaus. Ir ne kartą, o kelis.
Nors ir pas juos kaimynystėje jau buvo Buda , kuris mokė nieko neskriausti. Jiems buvo ne motais. Po to atėjo Kristus ir pasakė, kad visi lygūs savo meilėje dievui. Ir kad reikia atsukti priešui savo kitą skruostą. Tiesa, kalbant apie Jėzų Kristų labai madinga prisiminti, koks jis pats kartais būdavo nepakantus. Jis negalėjo pakęsti tradicinių žydų teologų- sadukiejų ir fariziejų. O taip pat prekeivių bažnyčiose. Netgi nesusilaikęs sukėlė viešosios tvarkos pažeidimą vienoje šventykloje. Keista, kad jo policija tuomet nesuėmė. Suėmė vėliau. Būtent kaltinant nepakantumu nusistovėjusiai romėnų tvarkai.
Buda tik po medžiu meditavo. O Kristus padarė pirmą etinį eksperimentą- savo suėmėjams nesipriešino , kalbėjo apie prisikėlimą ir leidosi nukryžiuotas . Kad visi matytų, kaip reikia elgtis tikinčiajam.
Nemanykime, kad žmonės labai sparčiai keitėsi po Kristaus ir apaštalų darbų. Tarkime, štai XV amžius. Jau seniai nebe viduramžiai. Vyksta meno, mokslo , pažiūrų ir tikėjimų renesansas. O toks benediktinas Torkvemada paskiriamas inkvizitoriumi. Ir jam labai nepatinka visi kitaip mąstantys. Jis ir išsiunčia visus žydus iš Ispanijos, o 2000 vietinių tiesiog sudegina. Arba štai ne taip seniai. Jūsų senelių metas. Už langų- šviesusis XX amžius. Telefonai ir automobiliai. O kancleriui Hitleriui labai nepatinka žydai. Jis ir sunaikina jų apie šešis milijonus. Iš pradžių kulkomis, po to – dujomis.
Arba jūsų vaikystės laikotarpis - septyniasdešimtieji. Kosmose jau tarptautinės stotys skraido. Televizorių ir diskotekų dešimtmetis. O toksai Pol Potas visai netoli- penkios valandos skrydžio į pietus nuo mūsų - ima ir sušaudo virš pusantro milijono tautiečių. Kitus net suvalgo su savo draugais. O kas vyko Kosove? O už ką Osama sugriovė dangoraižius? O ką Sadamas darė su kurdais? O už ką Madride porą šimtų žmonių susprogdino?
Taigi, žmonės lieka labai nepakantūs. Jei jiems nepatinka kitokios pažiūros, jie tiesiog viduje pyksta ant kitokių . O jei jiems į rankas duodama valdžia, ima tuos kitokius žmones naikinti. Nepaisant religijos, progreso ir demokratijos idėjų.
Tačiau vis tiek- mums kažkaip norisi kitokius pakęsti. Nes štai kiniečių kavinių vis daugiau Lietuvoje atsidaro. Į užsienius vis dažniau važiuojame. Ir apskritai - kodėl su kaimynais niekad nekalbu? Kodėl tik juos pamatęs bėgu užsidaryti už savo šarvuotų durų?
Tam, kad imtumėme pakęsti kitokius žmones, neužtenka teoriškai, sėdint fotelyje, palaikyti lygybės idėjas. Pakęsti- reiškia veikti. Reikia nueiti ir pakalbinti. Reiškia- pasisveikinti ir pabendrauti. Ir tuomet iš karto iškyla vidiniai barjerai.
Pirmas žingsnis mokantis pakęsti nėra labai malonus. Jis susideda iš to, kad mintyse apkaltinę svetimuosius kokia nors yda, užduodame sau klausimą:
Ar gali tą patį pasakyti apie save?
Taip. Jei tu manai, kad „ kaimynai manęs nemėgsta“, „ visi juodaodžiai labai agresyvūs“... Arba jei jūs- moteris, tai , kad „visi vyrai yra gašlūs patinai“...
Klausiame savęs, ar tinka šis pasakymas man pačiam ir neskubame atsakyti. Tegul už mūsų protą atsako mūsų vidinis balsas. Kuris pažįsta mus geriau už mus pačius.
Dažniausiai jis atsako „taip“.
Po to mes susiduriame su nauju jausmu- nepasitikėjimu. Pasirodo, problema ne juose, o mūsų nepasitikėjime jais. Na gerai. Ne tiek jie agresyvūs, kiek aš pats šiandien ieškau, ką čia nušovus. Gerai. Tačiau kaip čia aš dabar prieisiu prie to- svetimo- ir pakalbinsiu ?
Antras žingsnis – paklausti savęs, ko aš taip bijau :
Kas atsitiks, jei aš su juo persimesiu pora žodžių?
Tuomet ateina veiksmo metas. Reikia tiesiog pakalbinti. Apie orą. Apie vaikus. Apie planus vasarai. Tai normalu. Tai įprasta. Jie nusišypsos ir pasirodys ne tokie ir baisūs. Tokie patys, kaip ir jūs. Tiesa, pasirodys, kad jie irgi jūsų prisibijodavo. Nedrįsdavo. Vengdavo. Dabar jiems palengvėjo. Ir jums palengvėjo.
O palengvėjo todėl, kad nustojote juos savo sąmonėje laikyti lentelėje „ ginkluoti ir pavojingi“. Jie persikėlė į lentelę „normalūs žmonės“. Dabar jūs galite pastebėti, kad šarvuotos durys mažiau saugo jus nuo pavojų, nei buvę įtartini kaimynai. O jie, tarp kitko, ir vaikus jūsų gali pažiūrėti. Ir kulinariniais receptais apsikeiti. Ir mašiną žiemą pastumti. Pasitikėjimas už nepasitikėjimą saugo labiau!
Tarp jūsų prasideda tūkstantmečiais patikrinti santykiai :“kaimynai“.
Ir štai paaiškėja, kad pasaulyje darosi linksmiau gyventi. O be to ir įdomu- kaip ten jie mylisi, maistą gamina ir meldžiasi?