Tačiau atgavęs kvapą, viešai ir išdidžiai paskelbė nusprendęs žmonėms atskleisti visą tiesą ir tik tiesą. Nuskambėjo iššaukiančiai, bet neįtikimai. Tuomet klausiau savęs: „Nejaugi V. Tomkus nusprendė prisipažinti ir visiems papasakoti apie savo gerus ir nelabai gerus darbelius?“ Juk iš tikrųjų kiekvienas žmogus, kad ir kas jis bebūtų, visą tiesą gali žinoti tik apie patį save.

Deja, atsitiko tai, ko ir reikėjo tikėtis. V. Tomkaus tiesa pasirodė esanti labai skysta. Nors jis jau rašo kelioliktą laišką „Respublikos“ ir jos filialo ,,Vakaro žinių” skaitytojams, nė sykio dar nebandė atsakyti į jam mestus išties rimtus kaltinimus, tik probėgšmomis vos užsimindamas, jog yra „toks kaip visi, nes būdamas verslininkas yra priverstas gyventi pagal ne itin švarias gyvenimo taisykles“. Ir daugiau nieko apie save.

Kyla pagrįstas įtarimas, jog V. Tomkaus rašinių pagrindinis tikslas - ne išsiaiškinti tiesą, t.y. bandyti įvertinti, kiek pasverti yra A. Zuoko mesti kaltinimai, o priešingai - „sumėtyti pėdas“ ir nukreipti kaltinimus nuo savęs priešinga kryptimi. Tai daroma aiškiai tirštinant spalvas, o neretai ir nurodant melagingus teiginius, remiantis nepatikrintų faktų klaidžiomis interpretacijomis. Bandoma tiesiogiai vaizduoti, koks yra blogas šis pasaulis, kur vienintelis gėrio šaltinis - bebaimė „Respublika“, vienintelė, kartu su ,,Vakaro Žiniomis” siekianti išsiaiškinti tiesą, kurią žydų ir gėjų Mafija (kitaip tariant, t.y. Elitas arba Valdžia) mėgina paslėpti ir dėl to visaip užsipuola V. Tomkų ir jo žurnalistus - bene vienintelį išlikusį demokratijos garantą Lietuvoje.

Tiesą sakant, skaitant tokias V. Tomkaus mintis kyla nuoširdus susirūpinimas ne tik pernelyg dideliu asmens susireikšminimu, bet ir sveikos nuovokos praradimu ir nebesugebėjimu adekvačiai vertinti situaciją (jei tikėtume, jog V. Tomkus iš tikrųjų mano, kad tai tikrų tikriausia tiesa). Tačiau panašias tendencijas buvo galima pastebėti ir daug anksčiau, nes „Respublika“ neabejotinai yra tas šalies dienraštis, kuris kone aiškiausiai siekė įtvirtinti savo neprilygstamą išskirtinumą. Iš tikrųjų, tai bene dėkingiausias atvejis analizuoti, kaip laikraštis konstruoja savo tapatumą. Beje, išsamūs pagrindinių šalies dienraščių tapatumo konstravimo tyrimai išties būtų svarus indėlis vertinant ir analizuojant bendrąją šalies politinę situaciją, kadangi spauda yra viena iš pagrindinių politinio gyvenimo tarpininkų, kurie pasinaudodami savo turimomis priemonėmis gali sąmoningai rūšiuoti politines žinias ir jas pateikti tada ir tokiu būdu, kaip jiems yra naudinga. O tai, savaime aišku, automatiškai sukelia atitinkamas reakcijas visuomenėje.

Trumpai kalbant, galima išskirti du šaltinius, kuriais remdamasi „Respublika“ beveik nuo pat savo įkūrimo siekė pabrėžti savo išskirtinumą. Tai kova su mafija ir korupcija, kurią tiksliausiai išreiškė tragiška V. Lingio žūtis, ir opozicija „Lietuvos Rytui“. Ištikimas „Respublikos“ skaitytojas tikriausiai puikiai pamena šio laikraščio ankstyvojo gyvavimo laikotarpiu atliktus žurnalistinius tyrimus, sukėlusius didžiulį rezonansą visuomenėje. Svarbiausieji iš jų buvo nukreipti į „Vilniaus brigados“ ir „Panteros“ mafijos grupuotes bei buvusios kompartijos vadovų ir jų bendrų neteisėtą veiklą „prichvatizuojant“ šalies įmones ar kitus svarbius objektus.

Taip „išgarsėjo“ svarbus LDDP šulas A. Navickas, o demaskuotas šūkis „Vsio zakono“ tapo moto, kuris žmonėms puikiausiai išreiškė sovietinės nomenklatūros gyvenimo ir veiklos būdą. Kaip bebūtų, „Respublika“ nebūtų sulaukusi tokios šlovės, jei ne V. Lingio auka. Būtent šis kraupus įvykis tapo geriausia laikraščio reklama ateityje. Kartu buvo sukompromituotas kitas dienraščio leidėjas R. Taraila, ir laikraštis pateko į V. Tomkaus rankas. Palaipsniui „Respublika“ išstūmė „Lietuvos aidą“ bei „Dieną“, ir tapo antru šalies laikraščiu po „Lietuvos Ryto“.Tačiau šie lemtingi pokyčiai Lietuvos spaudos rinkoje drauge žymėjo ir romantiškojo „Respublikos“ periodo pabaigą. Apetitas kilo bevalgant. Pajausta reali politinė žodžio jėga. Atsirado nenumaldomas pirmavimo troškulys, ir „Lietuvos Rytas“ tampa vienu iš svarbiausių „Respublikos“ taikinių.

Nesunku pastebėti, jog bene pagrindinis motyvas, kodėl nenatūraliai didinta įtampa tarp dviejų pagrindinių šalies dienraščių, buvo ir yra tiesiog paprastas pavydas. Tuo pat metu augo „Respublikos“ dominavimo ambicijos ir kartu vystėsi nepilnavertiškumo kompleksas. Amžinai antroji vieta aiškiai V. Tomkaus nepatenkino ir drauge jį tempė į depresijos liūną. Būta ir nemažai kuriozinių atvejų. Pavyzdžiui, „Lietuvos Rytui“ pateikus dar vieną akibrokštą ir įkūrus savo krepšinio klubą, ilgą laiką „Respublikos“ dizaineriai ir maketuotojai „nukrapštydavo“ savo pagrindinio konkurento etiketę nuo „Lietuvos Ryto“ krepšininkų marškinėlių, jei netyčia jie būdavo nufotografuojami. Žinoma, pozityviai galime vertinti išaiškintą skandalingą tuometinio premjero G. Vagnoriaus ir G. Vainausko kelionę į Šri Lanką, tačiau pagrindinė didžiųjų šalies dienraščių sąskaitų suvedinėjimo kaina išaiškėjo šiandien. Ne siekis išsiaiškinti tiesą, ne meilė žodžio laisvei, ne žurnalisto etikos ir objektyvumo principų laikymasis, o opozicija „Lietuvos Rytui“ (kuris aiškiai išreiškė nepalankią poziciją R. Paksui) natūraliai pastūmėjo antrąjį šalies dienraštį į susikompromitavusio šalies prezidento glėbį. (Jei apkalta įvyktų, ir R. Paksas bus nušalintas, visai tikėtina, jog „Respublika“ pradėtų gravituoti link socialdemokratų arba V. Uspaskicho Darbo partijos).

Pastaruoju metu dviejų didžiausių šalies dienraščių konfrontacija pasiekė aukščiausią laipsnį. Jau koks mėnuo, kaip „Respublikos“ ir ,,Vakaro Žinių” pirmuosiuose puslapiuose galime išvysti gausybę senų ir naujų kaltinimų „Lietuvos Rytui“. Beje, dažnai jie būna pagrįsti tik kokio nors garsaus žmogaus fraze ar išsakyta nuomone, bet ne konkrečiai patvirtintais faktais, dėl kurių pats V. Tomkus ir galėtų kreiptis į prokuratūrą pasekdamas A. Zuoko pavyzdžiu. Susidaro įspūdis, jog laikraštis tapo ne informacijos suteikimo priemone, o tam tikrų asmenų konflikto įkaitu.

Tai, kas labiausiai krenta į akis, panagrinėjus dabartinius V. Tomkaus laiškus skaitytojams, yra patologiškas slaptas žavėjimasis „Lietuvos Ryto“ redaktoriaus galia. Jau pirmajame laiške, kuris rašytas tą pačią dieną, kai buvo surengta garsioji A. Zuoko spaudos konferencija, apimtas šoko „Respublikos“ leidėjas apmaudavo vos pasislėpdamas už permatomos ironijos skraistės, jog jo niekas negerbia, ir jis, palyginti su G. Vainausku, yra tarsi tik reketininkas pradinukas. Kituose savo straipsniuose jis atvirai virkauja: „ponas G. Vainauskas per savo laikraščio redakcinę skiltį vadovauja valstybei ir net nesimaskuodamas įsakinėja, ką turi daryti A. Paulauskas ir A. Zuokas“ arba „G. Vainausko politiką remia ir jai pataikauja beveik visi TV kanalai, didieji verslo banginiai ir bailūs mūsų šalies politikai“ ir pan.

Konspiracijos teorija (savo rašiniuose V. Tomkus pina „Lietuvos Ryto“, žydų ir gėjų sąmokslo istorijas) ne tik kuria klaidingą, bet įtaigų išgalvotą pasaulį, tačiau svarbiausia yra tai, jog ji išreiškia pačių konspiracijos „teoretikų“ slaptą troškulį valdyti ir psichologinį susidvejinimą su jų kaltinamųjų sąmokslininkų įvaizdžiu. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl nacius traukė žydų sąmokslo legenda, yra ta, jog žydai, tikėdami savo išrinktosios tautos vaidmeniu, labiausiai tiko į įsivaizduojamus konkurentus kovoje dėl pasaulio užvaldymo. Kitaip tariant, Siono išminčių protokolas iš esmės reiškė tik pačių nacių norą valdyti Žemę; analogiškai V. Tomkaus rašoma „Lietuvos Ryto“ sąmokslo teorija pirmiausia reiškia begalinį paties „Respublikos“ leidėjo norą pačiam užimti įsivaizduojamą „Napoleono sostą“.

Na, o kaip su tais žydais ir gėjais (taip naujoviškai įvardijamas Elitas), kurie, pasak V. Tomkaus, valdo pasaulį ir yra kalti dėl visų paprastų Lietuvos žmonių bėdų? Vienareikšmiškai galima teigti, jog tai visų ribų peržengimas. Skatinama tautinė ir religinė nesantaika, taigi tai ir rimtas Konstitucijos nuostatų bei įstatymų pažeidimas. Tiesą sakant, tuo turėtų imtis domėtis teisėsaugos institucijos.

Kita vertus, taip „Respublika“ ir V. Tomkus galutinai tampa pajuokos objektu. Šios pritemptos žydų ir gėjų sąmokslo teorijos (kurios tėra tik nacių propagandos parodijos) parodo, iki kokio laipsnio galima „nusivažiuoti“, jei pagrindinis ir vienintelis rašymo tikslas - desperatiškas bandymas būti dėmesio centre. V. Tomkus nieko daugiau gero nesugalvoja, kaip griebtis nuvalkiotos antisemitizmo temos, kad tik galėtų iššaukti audringą reakciją ir sukelti sumaištį visuomenėje, taip paslėpdamas ir numalšindamas bandymus išsiaiškinti dėl jo paties neaiškios į reketą panašios veiklos. Tai, kas labiausiai dabar „Respublikos“ leidėją siutina, tai faktiškai jokios reakcijos iš „Lietuvos Ryto“ nebuvimas. V. Tomkus tampa panašus į mažą vaiką, kuris krenta ant gatvės ir isteriškai reikalauja mamos nupirkti ledų. Kaip bebūtų, tai vis dėlto pavojingas žaidimas su degtukais, ir tokios tendencijos turi būti kaip įmanoma kuo greičiau sustabdytos.

(Tekstas rašytas kovo 1 d. - red. past.)