Tačiau ar ne keistas sutapimas – vos tik paskelbus premjero sprendimą finansų ministrę skirti darbui Europos Komisijoje, aktyviausi Lietuvos ekonomistai (R.Kuodis, G.Nausėda) valdžiai viešai pasiūlė neatidėliojant reformuoti mokesčių sistemą. Kaip suprasti, mokesčiai jau reformuoti, o vos tik reformatorei išvykus, imsimės naujos reformos?
Ieškodami šios kontroversijos paaiškinimo žvilgtelėkime į vieną didžiulę, laikoma jau sutvarkyta, mokesčių sistemos ydą. Skirtingų rūšių pajamos Lietuvoje apmokestintos labai skirtinga mokesčių našta. Apie pusė nacionalinių pajamų gaunama darbo užmokesčio forma, o kitą pusę sudaro pelnas ir vadinamosios mišriosios pajamos. Pastarosios – tai pajamos iš veiklos pagal verslo liudijimus, autoriniai honorarai ir kt.
Darbo užmokestis Lietuvoje apmokestintas pajamų ir socialinio draudimo mokesčiais. Sudėjus juos kartu, efektyvus mokesčių tarifas yra per šešiasdešimt procentų algos. Kita nacionalinių pajamų pusė – pelnas ir mišrios pajamos apmokestintos tik penkiolikos procentų tarifu, t.y. keturis kartus mažesniu nei darbo užmokestis. Taigi tie, kurie gyvena tik iš darbo užmokesčio, bendriems valstybės reikalams moka keturis kartus didesniu tarifu nei tie, kurie gauna pelnų, pajamų pagal verslo liudijimus ar autorines sutartis.
Taikydama tokią mokesčių struktūrą Lietuva, viena vertus, yra pirmaujančiųjų grupėje Europoje pagal mokestinės naštos darbo užmokesčiui dydį. Antra vertus, Lietuva yra antirekordininkė pagal valstybės pajamų dydį. Mokesčiais vos sugebama surinkti apie 30 proc. BVP, kai visa Europa renka intervale tarp 40 ir 50 proc. BVP.
Kadangi pagrindiniai netiesioginiai mokesčiai (PVM) Lietuvoje yra artimi europiniam vidurkiui, lemiamas šio iškrypimo vaidmuo tenka darbo užmokesčio ir kitų pajamų apmokestinimui. Darbo užmokesčiui našta per didelė, kitoms pajamoms – per maža. Tai ir yra didžiojo Lietuvos viešųjų finansų paradokso priežastis – darbo užmokestis apmokestintas vos ne didžiausiais tarifais Europoje, o valstybės pajamos menkiausios iš visų šalių.
Yra bent trys neigiamos skirtingų pajamų rūšių skirtingo apmokestinimo ekonominės ir socialinės pasekmės.
Pirma, kai sudaręs darbo sutartį privalai valstybei atiduoti per 60 proc. uždirbtų pajamų, o įregistravęs verslą ar sudaręs autorinę sutartį – tik 15 proc., nereikia vadovavimo Finansų ministerijai patirties, kad, kai tik įmanoma, pasirinktum antrąjį variantą. Todėl ir taip menka darbo užmokesčio dalis nacionalinėse pajamose mažėja, o kitų pajamų rūšių auga. Tai kartu reiškia, kad apmokestinimo 60–čia procentų bazė siaurėja, o apmokestinimo 15–a procentų bazė plečiasi. Taip nekintant mokesčių tarifams dar labiau mažėja įplaukų į skurdų valstybės biudžetą BVP dalis. (Beje, tuomet atsiveria platesnė erdvė rodyti sugebėjimą skolintis užsienyje.)
Antra, kai darbo užmokestis taip smarkiai apmokestintas, didelis pleištas tarp to, ką gauna dirbantieji ,,į rankas”, ir to, kiek jiems samdyti išleidžia darbdavys. Tai reiškia skurdą dirbančiųjų pusėje ir mažą paklausą darbui darbdavių pusėje. Ypač sunki menkiau kvalifikuotų darbuotojų padėtis. Jų užimtumas lieka menkas, nedarbas didelis net ir šuoliškai augant ekonomikai. Tie, kurie randa darbą, susiduria su pasirinkimu, arba dirbti legaliai, mokėti didelius mokesčius ir skursti dirbant, arba dirbti nelegaliai be mokesčių, bet ir be socialinių garantijų.
Trečia, net ir mokėdami didžiulius mokesčius visi darbuotojai turi menkas socialines garantijas, prastos kokybės ir sunkiai prieinamas valstybės institucijų paslaugas dėl minėtų menkų valstybės pajamų. Kai valstybė surenka tik 30 proc. BVP, iš kur ji gali pakankamai finansuoti socialines paslaugas ir išmokas? Sunku Europoje rasti šalį, kuri tam tikslui skirtų mažesnę BVP dalį nei Lietuva.
Taigi, iš darbo užmokesčio gyvenantys žmonės valstybei moka daug, o mainais iš jos gauna tik kuklią socialinę apsaugą, nuskurdusių gydymo, viešosios tvarkos ir kitų įstaigų paslaugas. Tuo tarpu net mažiau savo valstybei mokantys Europos dirbantieji žmonės jos yra aprūpinti puikiomis paslaugomis nuo lopšio iki karsto.
Šis kraupus mūsų mokesčių sistemos neveiksmingumas ir neteisingumas piliečius nuteikia prieš savo valstybę, atveria prarają tarp sėkmingųjų ir nesėkmingųjų. Tai ir yra pagrindinis pleištas, kuris skelia visuomenę į dvi dalis. Manau, simpatijos ar antipatijos Prezidentui, požiūris į sovietinę praeitį ir vakarietišką ateitį yra tik išvestiniai kriterijai.
Ir vis dėlto kodėl, esant tokiam viešųjų finansų iškrypimui, už juos atsakinga ministrė į Briuselį išjoja ant balto žirgo? Paaiškinti nesunku, pažvelgus į vertintojų interesus.
Tiems, kurie gaudami pusę nacionalinių pajamų, moka tik penkiolika procentų mokesčių, ji buvo puiki užuovėja nuo prieš rinkimus grėsmingai skambėjusių socialdemokratinių šūkių perkelti mokesčių naštą nuo darbo ant kapitalo. Tie, kurie nesugeba pereiti iš šešiasdešimties į penkiolikos procentų mokesčių zoną, kartu parodo, kad jų ekonominiai sugebėjimai menki. O menkųjų nuomonė į dangų neeina.
Politikos srityje kortos išsidėsto maždaug taip. Dešinieji politikai patenkinti esama, jų supratimu, liberalia mokesčių sistema. Jie galės pasigirti rinkėjams, kad net būdami opozicijoje sugebėjo turėti savą fiskalinę politiką. Dalis ne pirštu penimų socialdemokratų puikiai viską supranta ir jau treti metai raukosi. Tačiau raukosi tyliai. Negi viešai kritikuos savo premjero dešiniąją ranką, kai ją giria net opozicija.
Yra dar žiniasklaida. Tai sritis, kurioje bene plačiausiai paplitęs 15 procentų tarifas. Tiesa, požiūris į jį nevienodas. Laikraščių eiliniai 15 proc. moka nuo šimtų litų honorarų ir nerimastingai mąsto apie pensiją, kurios jiems valstybė nemokės, nes jie nemoka “Sodrai”. Bet ar eiliniai diktuoja tvarką ir kuria įvaizdžius? Žiniasklaidos genijai 15 proc. moka nuo tūkstančių, todėl jiems jokių “Sodrų” ir jokios valstybės nereikia. Tegyvuoja tik ,,profesionalūs” finansų ministrai ir ministrės.
Štai kaip nevykusi mokesčių politika gali taikiai derėti su pagarba finansų ministrei tiek versle, tiek valdžioje, tiek žiniasklaidoje. Nebent, perfrazuojant žinomą posakį, pasakomis, ko gero, tiki tik Lietuva, kodėl turėtų tikėti ir Briuselis.
Pagaliau nesvarbu, kaip bebūtų skirstomi Europos Sąjungos komisarų portfeliai, problemos lieka Lietuvoje. Čia nebus socialinės taikos ir juo labiau visuotinės gerovės tol, kol nebus iškuopta prisistovėjusi valstybės finansų arklidė.