Pasakos neapleidžia mūsų net ir tuomet, kai išaugame iš mokyklos suolo: įvairiausio plauko žurnalistai pasakoja mums jų akimis pamatytas istorijas, o žinomi žmonės dalinasi savo nuomone. Moderniosios technologijos padeda kaupti, kurti ir platinti vis daugiau ir daugiau istorijų, kurios leidžia žiūrovams, klausytojams ir skaitytojams pamatyti pasaulį tokiu, kokiu jį pateikia vienas ar kitas informacijos šaltinis. Demokratijos šalininkai laiko tai privalumu – susirinkę ir palyginę informaciją iš kelių šaltinių galime susidaryti objektyvesnę nuomonę apie įvykį. Tačiau gausybe pasakojamų istorijų yra patenkinti toli gražu ne visi demokratijos egzaminą laikančios Lietuvos žmonės.

Stebint pastarųjų poros mėnesių valdžios sprendimus susijusius su kultūros ir sporto finansavimu susidaro įspūdis, kad Lietuvoje daug kas atsidustų lengviau, jeigu mes visko turėtumėm po vieną. Štai dienraščio “Lietuvos Rytas” vadovybė būtų, ko gero, patenkinta, jei šalyje turėtumėme vieną realaus konkurento neturinčią “Lietuvos Ryto” krepšinio komandą. Kultūros leidiniuose jau ne kartą buvo referuojami Seimo narės Dalios Teišerskytės pasisakymai, kuriuose ji yra teigusi, jog norėtų matyti Lietuvoje vieną leidinį. Prieš kelias savaites beveik vienu metu reklamines kampanijas pradėjo iškart dviejų įspūdingų kino festivalių – “Kino pavasario” ir “Vilniaus Pavasario” – organizatoriai.

Tikriausiai ne vienas Kultūros ministerijos, kuri sprendžia šių kino festivalių rėmimo klausimus, darbuotojų padėkotų festivalių rengėjams, jei šie pagaliau apsispręstų, kuris iš jų yra “tikrasis” ankstesnio “Kino Pavasario” tęsinys. Tuomet vienu galvos skausmu būtų mažiau – juk ne visiems yra aišku, kodėl valstybės finansavimo prašė du panašaus pobūdžio, panašaus pavadinimo ir dar beveik vienu metu vyksiantys kino festivaliai.

Ir išties: “Ko čia laužyti galvą, kaip paskirstyti tuos kultūrai ir sportui skirtus pinigus?” Juk daugumai mūsų patinka vienetiniai dalykai. Kažkaip ramiau yra, kai žinai, kad savo išrinktajam esi pati nuostabiausia ir ta vienintelė, kai turi darbą, kuriame, tiki, esi vienintelė ir nepamainoma, kai turi vieną mamą ir vieną tėtį, vieną tėvynę, vieną mėgstamą sporto šaką ir sporto komandą… Visa tai yra labai patogu, saugu ir gražu: turėtumėme vieną reprezentatyvų ir kokybišką kultūros žurnalą, kurį būtų ne gėda parodyti svarbiems užsienio partneriams, vieną elitinę pasaulyje Lietuvai atstovaujančią krepšinio komandą.

Tačiau paklauskite bent kelių vienturčių, kokie yra trūkumai būti vieninteliu vaiku ir išgirsite kone vienbalsį atsakymą: “Pernelyg dideli tėvų lūkesčiai, kurie kartais slegia, vien tik jam tenkanti atsakomybė už pasenusius tėvus, nemokėjimas ar nenorėjimas dalintis su kitais.” Manote, vienas šalies kultūros leidinys, sporto klubas ar kino festivalis atsidurtų smagesnėje pozicijoje?

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas šiais metais nutraukė trijų kultūros leidinių – savaitraščio “7 Meno Dienos”, žurnalų “Krantai” ir “Nemunas” – finansavimą. Šioks toks žingsnis vieno leidinio link. Kiekvienas iš šio konflikto dalyvių, sprendžiant iš jų pasisakymų spaudoje, jaučiasi savotiškai teisus ir pasakoja savo istorijas: pinigus skirsčiusios spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo tarybos atstovai kritikuoja minėtų leidinių projektus, dizainą ir koncepcijas, “Nemunui” priekaištauja dėl priklausymo Rašytojų sąjungai. Minėti leidiniai ir juos ginti stojusieji kiti kultūros leidiniai nuogąstauja dėl ydingo SRTRF tarybos sudarymo principo ir neaiškių projektų vertinimo kriterijų.

Atrodo gi, kad abi pusės turi savų argumentų, ir tada logiška atrodo pastaba, parašyta po “7 Meno Dienose” pasirodžiusio straipsnio pavadinimu “NEremia spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas”: “Nėra ko verkti ir draskytis dalinant tuos varganus pinigėlius, reikia paprasčiausiai reikalauti, kad jų būtų skiriama tiek, kad užtektų visiems.” Bet menininkai, visi žinom, neturi ūkininkų jėgos. Na, gali pabandyti surengti piketą – “Sudėsim klarnetus, smuikus, altus ir kitus instrumentus ir negrosim koncerto!” – bet ką čia tokiu būdu pagąsdinsi. Nebent artimuosius, kurie jaudinsis, jog darbo neteksi. O ar tie turintys įtakos pastebės? Mažai tikėtina – juk į Briuselį ketinančiai keliauti Daliai Grybauskaitei pasiūlyta kultūros ir švietimo sritis, pasirodo, nepatenkina Lietuvos ambicijų. Mes, matote, norėtumėm strategiškai “svarbesnės” pozicijos.

Tiesa, pasitaiko situacijų, kai atsakomybė už tai, kad turime vieną kultūros įvykį vietoje kelių, tenka ne Kultūros Ministerijai ar kokiai nors kitai valdžios institucijai, o patiems “kultūrininkams”. Straipsnio pradžioje paminėjau dviejų kino festivalių organizatorių konfliktą dėl “Kino Pavasario” pavadinimo. Šis pavadinimas yra jau gerai žinomas Lietuvoje, tad suprantama, kad ne vienas iš festivalio rengėjų nenori prarasti įgyto žiūrovų pasitikėjimo. Todėl ir rengia pranešimus spaudai – pasakoja savo istorijas, – kodėl būtent jų festivalis vertas to “tikrojo” “Pavasario” vardo.

Kultūros Ministerijos finansavimą 2004-ųjų kino festivalio rengimui gavo “Vilniaus Pavasaris.” “Kino Pavasaris” tokio finansavimo negavo, tačiau, matyt, rado kitų rėmėjų. Kitaip „Lietuvos“ kino teatro tinklapyje nesipuikuotų spalvinga “Kino Pavasario” programa. Reikia sutikti, kad abiejų festivalių organizatoriai viešosiose diskusijose dėl jų festivalių pavadinimų panašumo pasisako pakankamai mandagiai ir civilizuotai. Nepaisant deklaruojamo mandagumo šis konfliktas vis dėlto labiau primena organizatorių ambicijų kovą ir žiūrovų sąskaita sprendžiamą tarpusavio konfliktą. Ar jūs galite sumoti, kaip normalus, dieną dirbantis žmogus spės sulakstyti į du skirtingus kino teatrus tomis pačiomis dienomis? Spėju, kad “Kino” ir “Vilniaus” festivaliai žiūrovų galvose susiplaks į vieną tiesiog “Pavasarį”. Galima būtų pagalvoti, kad Lietuvoje apstu progų pamatyti gerą nekomercinį filmą, tad galime sau leisti prabangą daryti “persidengiančias” peržiūras. Negi ta gegužės 9-oji – Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ir abiejų kino festivalių uždarymo diena – yra tokia reikšminga data kino industrijai ir verslui, kad neuždaręs festivalio tą dieną patirsi fiasko?

Kol yra suinteresuotų turėti visko po vieną, nemaža dalis rašytojų, menotyrininkų, muzikologų ir teatrologų yra priversti dirbti tikrai ne po vieną darbą. Šalia savo tiesioginio darbo jie užsiima ir tą savo tiesioginį darbą ginančia ar pateisinančia veikla, pvz., stengiasi prikurti visokiausių istorijų ir įtikinti potencialius rėmėjus, valstybę ir neabejingą visuomenės dalį, kad jų leidiniai yra reikalingi, skaitomi ir žiūrimi, kad jų projektai verti dėmesio, kad jie keičiasi, kad jų reikia ne vieno. Ir kodėl Lietuvoje kultūra turi ieškoti sau pateisinimo? Net ir blogiausiam studentui sesija kada nors baigiasi. Gal būtų jau laikas ir Lietuvai išlaikyti tą taip vadinamąjį demokratijos egzaminą? Gal ir negyventumėm tuomet kaip pasakoje, kurioje visi laimingi ir turtingi, tačiau bent jau turėtumėm galimybę nesibaimindami finansavimo nutraukimo pasakoti įvairias istorijas.