„Lietuvos rytas”, ilgą laiką demonstratyviai nekreipdamas dėmesio į konkurentų „kandžiojimąsi” ar atsišaudydamas kandžiomis replikomis redakcinėse skiltyse, „išmetė” Vilniaus miesto mero A.Zuoko gerai žinomą „kompromatą” apie „ramaus gyvenimo mokestį”, kurį tarsi prievartavusi „Respublika” iš žinomų verslininkų ar įmonių.
VU Žurnalistikos instituto dėstytojas Skirmantas Valiulis teigia paprastą konkurencinę kovą laikąs normaliu dalyku. „Tačiau nenormalu, kai prasideda smūgiai iš šalies – vienų jėgų vienam laikraščiui, kitų – kitam. Tokiu būdu normali konkurencinė kova persikelia į politinę kovą, kurioje siūlo galus atsekti jau sunkiau, nebent paaiškėtų teismuose”,– teigia dėstytojas ir žurnalistas.
S.Valiulis įvardija, jo manymu, vieną svarbiausių dabartinio karo priežasčių – neskaidrų laikraščių finansavimą: „Tačiau ir teismuose vargu ar paaiškėtų finansavimo srautai, o savanoriškai niekas to nesakys. Taigi visuomenė negali sužinoti tikros informacijos apie vieno ar kito laikraščio ekonominę situaciją. Ir sutinku su mūsų instituto direktore Audronė Nugaraite, kad tokio įstatymo priėmimas Lietuvoje yra gerokai pavėluotas, tuo tarpu Europoje jau seniai priimti ir veikia vadinamieji žiniasklaidos demonopolizacijos įstatymai…”
Prieš kurį laiką buvo iniciatyvų įstatymu nustatyti spaudos finansavimo deklaravimą. Tokie įstatymai „išgrynina” laikraščių biudžetus ir konkurentai automatiškai praranda vadinamojo „kompromato” paieškos motyvaciją. Tačiau Lietuvoje toks įstatymas ar įstatymo norma nerado pritarimo.
Tačiau bet koks panašių karų eskalavimas gresia skaitytojų, nusivylusių, pasak A.Nugaraitės, „viešu purvinų marškinių skalbimu”, praradimu. Kam tai gali būti naudinga?
S.Valiulis mano, kad tai yra taktikos klausimas: „Man regis, „Respublika” renkasi seną taktiką – kuo didesnis skandalas, tuo geresnė reklama. Pirmoji reakcija tokia ir buvo, kai vienas V.Tomkaus pavaduotojų taip ir pasakė. Tačiau kitas klausimas – kiek tai gali pasiteisinti? Todėl manau, kad kartais sveika tokius metodus keisti, nes galima prieiti tokį akligatvį, kad niekas apskritai neskaitys jokio leidinio…”
Kita vertus, ši taktika padeda daryti politinę reklamą.
„Tiksliau, gal reikėtų šnekėti apie paslėptą politinę reklamą, jos šaltinius ir ten besisukančius pinigus, – sako S.Valiulis. – Ši reklama yra bendras kariaujančių pusių taktikos bruožas. Užsakomoji politinė reklama dabar yra taip išsikerojusi, jos tiek daug, kad ją galima pavadinti ir propaganda. Šioje srityje apskritai jokių stabdžių nėra. Etikos požiūriu labai keistai atrodo, kai populiariuose laikraščiuose perkama ir daroma atviriausia propaganda.”
S.Valiulio manymu, tai nėra vien Lietuvos fenomenas: „Propagandos, kaip žodžio, sugrįžimas į žiniasklaidą po Rugsėjo 11-osios įvykių tapo jau įteisintas. Filosofų, žiniasklaidos teoretikų bei praktikų jau rašomos net naujos knygos, kuriose teigiama, kad propaganda reikalinga, kad ji neišvengiama. Kaip minimum – propaganda prieš terorizmą. Taip tiesiai ir sakoma – propaganda prieš terorizmą yra psichologinio karo dalis. Tai taikytina ir Lietuvai, kadangi čia jau ketvirtas mėnuo vyksta informacinis, vadinasi, ir propagandinis karas. Todėl de facto turime pripažinti, kad žiniasklaida vėl grįžta prie šių metodų.”
„Kai prasidėjo vadinamasis Prezidentūros skandalas, vienas lenkų komentatorius išvardijo tris jos priežastis, – komentuoja S.Valiulis. – Tai ekonominių klanų kova, artėjantys rinkimai, t.y. politinė kova, ir trečia, vadinamųjų nematomų dalykų, arba žvalgybų, kova. Paskutinis argumentas, mano nuomone, įdomiausias ir stipriausias. Mes čia daug ko nežinome ir vargu ar kada nors iš tikrųjų sužinosime. Juk tik po trijų skandalo mėnesių Lietuva pradėjo svarstyti šį trečiąjį veiksnį. Vis dėlto tai rodo ir mūsų analizės lygį…”
„Šitie dalykai maždaug jau prieš pusantrų metų buvo svarstomi Lietuvos kultūros kongrese, – sako dėstytojas. – Buvo kalbėta apie tai, kas dedasi mūsų žiniasklaidoje ekonomine, etine ir kitomis prasmėmis. Taip išeina, kad šių dienų įvykiai patvirtina tai, kas tada buvo kritiška ir net savikritiška pasakyta, kad politinė užsakomoji reklama ir į žiniasklaidą ateinanti propaganda neišvengiamai artina didelę krizę. Karas iš esmės eina dėl politinės reklamos rinkos – kas ją perims, užvaldys, tas ir jausis stipresnis. Tik vargu ar tai padės visuomenei geriau suvokti valstybėje vykstančius procesus.”
Žurnalistų etikos komisijos pirmininkas Gintaras Songaila pabrėžia, kad „atėjo destabilizacijos stadija”: „Iki šiol buvo kova dėl įtakos, pinigų per valdžią, o dabar jau prieita iki visiškai atviros kovos per tuos pačius politikus net iki asmeninių redaktorių ar savininkų įžeidinėjimų… Aišku, kad ši kova jų įtakos tikrai nepadidins. Tačiau dabar jau prasideda asmeninių ambicijų principų karas – kaip suprantu, kas ką pasodins į kalėjimą”.
„Paskutinė į paviršių ištraukta istorija – dėl to, kad V.Tomkus prievartauja ar ne verslininkus, įmones, yra nauja, – sako G.Songaila. – Prieš tai prisiminta krepšinio salės istorija jau visiems gerokai įgriso, todėl reikia ieškoti naujų kozirių ir ginklų… Jau seniai apie kažkokius žurnalistikos cecho standartus užmiršta – du šitie spaudos koncernai yra kartu ir dvi nesutaikomos priešiškos stovyklos, kovojant dėl įtakos perėjusios į labai keistą konkurencijos formą. Todėl visai rinkai yra labai sunku susitarti dėl etikos standartų… Tačiau keisčiausia – iš kur toks įsitikinimas, kad tie du laikraščiai iš tikrųjų turi tokią didelę įtaką? Politikai aplink juos šokinėja, nors nežinia dėl ko. Juk yra daug didesnės televizijų auditorijos, kurių ir poveikis daug didesnis.”
G.Songaila galimo karo pabaigos neatsieja ir nuo dabartinės politinės krizės: „Kuo gali baigtis visa ši krizė Lietuvoje? Matau, kad šis žiniasklaidos karas yra tik vienas iš realiai vykstančios politinės kovos pjūvių. Viskas klostosi labai blogai ir veda tik į dar didesnį visuomenės susiskaldymą. Dviejų spaudos koncernų kova yra tik šio proceso atspindys”.