V. Vilkas: 2010 m. spalio 12 d. LAT nutartis yra pirmoji aukščiausios ir galutinės teisminės instancijos nutartis bylose dėl motinystės (tėvystės) išmokų, kur teismas turėjo išspręsti klausimą, kaip baudžiamosios atsakomybės prasme turi būti vertinamos situacijos, kai moterys nėštumo metu dirba papildomą, didesniu darbo užmokesčiu apmokamą darbą, ir, prokurorų nuomone, toks padidinto darbo užmokesčio mokėjimas yra nepagrįstas ir atliekamas vien tik tam, kad vėliau būtų gaunama didesnė „Sodros“ mokama motinystės pašalpa.
Norėčiau priminti, kad pirmosios instancijos teismas komentuojamoje byloje buvo priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas laikėsi priešingos nuomonės ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Galutinai LAT turėjo pasisakyti dėl paskutiniu metu Lietuvos ikiteisminio tyrimo įstaigas, prokuratūrą, teismus užgriuvusių Sodros bylų ir atsakyti net Seime daug diskusijų sukėlusį ir į žmonių piketus virtusį klausimą.
LAT, kaip vieningą Lietuvos teismų praktiką formuojantis teismas, 2010 m. spalio 12 d. nutartimi patvirtino, kad darbo užmokesčio dydis yra išimtinai darbdavio ir darbuotojo susitarimo reikalas, ir nenustačius darbo funkcijų atlikimo fiktyvumo negali būti kalbama apie nusikalstamos veikos (sukčiavimo) padarymą. Mano nuomone, tokia teismo pozicija visiškai pagrįsta ir teisinga.
Atkreipčiau dėmesį, kad šios LAT nutarties motyvai didžiąja dalimi susiję su prokuratūros ginčytu įrodymų vertinimu, o esminiai motyvai dėl padidinto darbo užmokesčio vertinimo išdėstyti apeliacine instancija bylą išnagrinėjusio Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 19 d. nuosprendyje (baudžiamosios bylos Nr. 1A-94-107-2010), kurie kasacinio teismo pripažinti pagrįstais.
Taip pat pažymėtina, kad daugeliu atvejų moterys ir jų darbdaviai yra kaltinami susitarę nepagrįstai padidinti darbo užmokestį. Štai 2010 m. spalio 12 d. išnagrinėtoje byloje prokuratūra, grįsdama kaltinimą ir pirmosios instancijos teismas jį patvirtindamas apkaltinamuoju nuosprendžiu, sprendė, kad kaltinamieji „nenurodė jokio įstatyminio pagrindo nustatyti tokio dydžio darbo užmokestį“, „buvo pažeistas vienodo atlyginimo taikymo principas“. Mano įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai ir principingai pasisakė, kad „nuosprendžiu deklaruojamas darbo užmokesčio lygiavos už tokį pat darbą principas būdingas socializmo politinei doktrinai“, „apribojimų uždarbio dydžiui pinigine išraiška nenustatyta“, todėl teisingai konstatuota, jog „sukčiavimu, dokumentų klastojimu šioje baudžiamojoje byloje nuteistųjų veiksmai galėjo būti pripažinti nusikalstamais tik tuo atveju, jeigu būtų buvę įrodyta, kad kaltinamoji nedirbo jokio darbo, bet atlyginimą gavo.“
Manau, priėmus aptariamą LAT nutartį, Lietuvoje daugelis ikiteisminio tyrimo baudžiamųjų bylų, kuriose net nėra abejonių dėl moterų faktiškai atlikto darbo, tačiau įrodinėjamas nepagrįstai mokėtas pernelyg didelis atlygis, turės būti nutrauktos, o teisme esančios – baigtos nagrinėti priimant išteisinamąjį nuosprendį.
Panašios praktikos tendencijų žemesnės instancijos teismuose buvo galima įžvelgti ir iki LAT nutarties priėmimo. Antai vienoje iš advokato Vido Vilko vestų bylų Vilniaus m. apylinkės prokuratūra, neįrodžius kaltės dėl sukčiavimo, nutraukė baudžiamąją bylą trijų moterų ir bendrovės vadovo atžvilgiu, kuriems buvo pateikti įtarimai dėl premijomis ir priedais padidintos algos ir siekio sukčiavimo būdu įgyti Sodros lėšų. Tačiau gynybos pusės netenkino priimtas nutarimas nutraukti bylą neva neįrodžius kaltės ir, apskundus Vilniaus m. 1 apylinkės teismui, 2010 m. liepos 8 d. nutartimi (bylos Nr. ITS1-410-295/2010) teismas tenkino gynybos prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą, pripažinus, kad nusikalstama veika apskritai nebuvo padaryta.