Kai kurios iš jų jau priėmė atitinkamus sprendimus, kai kuriose šiuo metu vyksta labai aršios diskusijos šiomis temomis.

Stojimo į ES sutartyje yra numatyta, kad Sąjungos senbuvės gali taikyti pereinamojo laikotarpio laisvo judėjimo apribojimus dvejus metus, nustatydamos kokius tik nori apribojimus. Paskui šis apribojimų taikymo laikotarpis gali būti pratęstas dar trejiems metams, o jeigu ir to būtų per maža – dar dvejiems metams. Tad pereinamasis laikotarpis gali būti taikomas net septynerius metus.

Kai kurios valstybės dar derybų metu leido suprasti, kad pasinaudos galimybe ir taikys maksimalų pereinamąjį laikotarpį. Šios valstybės – tai Vokietija, Austrija. Vokietija, besiribojanti su Lenkija, kurioje šiuo metu vyrauja aukštas nedarbas, bijo didžiulio pigios darbo jėgos antplūdžio. Tačiau pati pigi darbo jėga iš naujųjų narių nėra toks didžiulis rūpestis ES senbuvėms.

Didžiausią baimę kelia tai, kad visiems šiems naujiems darbininkams, laikantis ES teisinių normų, reikėtų suteikti tokias pat socialines garantijas, kokios yra suteiktos jų pačių gyventojams. Tai Vakarų Europos valstybėms sudarytų didelių finansinių problemų, juo labiau kai jų ekonominiai rodikliai ne patys geriausi. Todėl nemažai valstybių nusprendė taikyti dvejų metų pereinamąjį laikotarpį ir riboti imigrantų skaičių bei taikyti jiems specifinį statusą, negarantuojantį socialinių išmokų.

Kad taip gali atsitikti, buvo kalbama nuo 2000 m. ir būsimosios narės galėjo informuoti savo gyventojus, kad gali tekti kurį laiką palūkėti, kol bus galima laisvai važiuoti dirbti į Vokietiją ar Prancūziją. Tačiau reikia pabrėžti, kad ne visos valstybės planavo įvesti apribojimus. D. Britanija, Airija, Danija, Švedija, Nyderlandai žadėjo atverti savo darbo rinkas be jokių apribojimų bei iš karto suteikti visas socialines garantijas. Neoficialiai tokios pozicijos laikėsi ir Ispanija.

Bet artėjant 2004 m. gegužės 1 d. viskas apsivertė aukštyn kojomis. Pirmoji supasavo Danija, kurios vyriausybė neatlaikiusi opozicijos spaudimo dar 2003 m. gruodį priėmė sprendimą, kad atvykėliai iš naujųjų ES valstybių galės gyventi Danijoje tik 6 mėnesius ir gaus leidimą likti šalyje tik tuo atveju, jeigu susiras darbą. Sekdama kaimynės pavyzdžiu, sausio pabaigoje daug kam netikėtai savo poziciją pakeitė ir Švedija pareikšdama, kad pigios darbo jėgos antplūdis gali neigiamai paveikti šios valstybės socialinės saugos sistemą.

Po šio Švedijos sprendimo suveikė vadinamasis „sniego gniūžtės efektas”. Viena po kitos valstybės ėmė skelbti, kad jos peržiūrės savo pozicijas šiuo klausimu. Geriausiai susidariusią padėtį atspindi Ispanijos premjero Jose Maria Aznaro (Chosė Marijos Asnaro) žodžiai, kad Madridas nusprendė pakeisti ankstesnę laikyseną atsižvelgdamas į pastaruoju metu ES šalyse vykstančias diskusijas minėtu klausimu.

Todėl šiuo metu tik vienintelė Airija nekalba apie tai, kad reikėtų peržiūrėti pozicijas. Nyderlandų vyriausybė neatlaikiusi spaudimo pareiškė, kad pirmaisiais metais įsileis tik 22 tūkst. imigrantų. D. Britanija po įvairiausių spekuliacijų žiniasklaidoje pareiškė, kad ji neribos įvažiavimo, nes taip tikisi pakelti kai kurių šalies regionų ekonominį lygį. Tačiau britai neskubės teikti socialinių garantijų atvykėliams. Pirmiausia, perfrazuojant D. Britanijos vidaus reikalų ministro pasakytus žodžius, tegul visi atvykėliai susiranda legalų darbą, o jau tada pažiūrėsime, kokias socialines garantijas jiems suteiksime.

Šis „sniego gniūžtės” efektas suveikė net už ES ribų. Sekdama Švedijos bei Danijos pavyzdžiu, analogišką sprendimą priėmė Norvegija. Ji nėra ES narė, bet jos ekonomika yra stipriai integruota į Europos ekonominę erdvę. Užsienio reikalų ministerijos sekretorius Rytis Martikonis komentuodamas šiuos įvykius teigė, kad tai yra „tų valstybių vidaus politikos atspindžiai, kurie rodo, kad baimė, stereotipai dėl migracijos sukeliamų problemų yra sunkiai atsisakomas dalykas”. Anot jo, toks staigus valstybių pozicijų pasikeitimas nebuvo toks netikėtas, nes buvo matyti, kad, pavyzdžiui, Vokietija daro spaudimą Danijos ir Nyderlandų valstybėms ir, atėjus momentui priimti konkretų sprendimą, pastarosios supasavo. O toliau prasidėjo grandininė reakcija ir valstybės viena po kitos pradėjo keisti savo pozicijas.

R.Martikonio nuomone, būsimosios ES narės turi ir toliau daryti politinį bei moralinį spaudimą organizacijos senbuvėms, kad jos pakeistų savo poziciją. Bet, pasak jo, tam reikia laiko ir supratimo, kuris ateis tik per praktiką.

Taigi atrodo, kad lietuviams dar teks kurį laiką palaukti, kol galės nekliudomi važiuoti dirbti į Vokietiją ar Švediją. Didelės tragedijos čia nėra. Tiek ilgai laukę, galime dar keletą metų palaukti. Tik va, labiausiai liūdina, kad, nepaisydamos visų skambių frazių ir žodžių, draugiškų rankų paspaudimų ir šypsenų, ES valstybės dar nėra psichologiškai pasirengusios mūsų atėjimui, jos vis dar yra kamuojamos įvairių stereotipų ir ksenofobijų mūsų atžvilgiu.