Prabėgo dar penkeri metai, XXI amžius išaušo ir šviesos greičiu subrendo su Niujorko danguje ištatuiruotu islamo sūnų brand`u, su prezidento Busho, Amerikos lietuvių vadinamo Krūmu, patikinimais nuo Vilniaus Rutušės laiptų, esą mums niekada oi niekada nebesušvis Jaltos kurorto saulė, pagaliau – su brangiausiojo tautos sūnaus palaidūno – „kašės“ daktaro Arvydo Sabonio sugrįžimu laikinojon sostinėn. Kraštui europėjant ir NATOralizuojantis, o sykiu virstant vienu didžiuliu paksodromu, kito viskas, išskyrus tą iš Hitchcocko filmų plaukusią vilą Palangoje.
Nė per Marytės plauką nepakito ir jokiame žodyne neužfiksuotu tuo pačiu žodžiu pakrikštyto klubo statusas – ne tiek „teisingos“ muzikos, kiek „teisingų“ žmonių, arba anapiliečių, tūso vieta. (Muzika čia apskritai buvo tarsi niekuo neįpareigojančio bendravimo papildas, nors „prisirašyti“ klube net gūdžiais žiemos savaitgalių vakarais reikalavo kiekvieno save gerbiančio anapiliečio pareiga.) Būti anapiliečiu, t.y. teisingu žmogum teisingoje vietoje, ištisą dekadą reiškė: a) programiškai nedalyvauti Basanavičiaus gatvės apeigose; b) su lengva ironija atnašauti lietuviškų bardų kultui; c) išmokti ramiai laukti saulėtekio po šimtamete radauskiška akacija vilos terasoje; d) socialinį temperamentą derinti su utopine vaizduote. Juk atvirai kalbant, kas, jei ne utopija, ir buvo tasai legendinis klubas!
Visa kita buvo paremta improvizacija: tai improvizas jums išrašo vizą „Anapilin“. Kai viena „delfinė“ iš saugių, bet rūsčių Vienintelės Komentatoriaus Tiesos aukštybių kaltina Palangą visišku konceptualizmo nebuvimu, mums niekas netrukdo kaip tik šio klubo pavyzdžiu čia įžvelgti savitą strategiją: „teisingas“ tūsas jau pagal apibrėžimą negali būti konceptualus! Konceptualizmas – visada ideologija, tūsas – visada „principiškas“ neužsiangažavimas. Arba pasakykime taip: tūsas visada postideologiškas. Jo sėkmę lemia emocinė bendrijos temperatūra ir atskirų jos personažų sugebėjimas užkrėsti aplinką savuoju euforiškumu.
Kartais „Anapilio“ tūso atmosfera priklydėliui galėdavo pasirodyti netgi depresinė (niekas lietuvių geriau nesuvienija nei depresija!) – bergždi pagiriojančių žvaigždžių mėginimai šakute pasirašyti omleto paviršiuje, per didelis japių ir žurnalistų susitelkimas kvadratiniame užstalės metre, valandą nešami antrieji patiekalai ir pan. Tačiau nei klubo vadyba (tiksliau – jos žavus nebuvimas), nei šeimyninė kai kurių vakarėlių ranga nepajėgdavo pažeisti vietos dvasios pajautos – labiau pilvu ir plaučiais, nei protu ir intelektu (mada irgi tėra tik pastarųjų išvestinė), pajuntamu bendrabūvio džiaugsmu smetoniškų pušų ūksmėje.
Iš esmės nekisdamas, „Anapilis“ išvengė pačios liūdniausios – muziejaus – dalios. Kažkada ant klubo sienų sukabintus estrados veteranų asmeninio garderobo „grobus“ ilgainiui keitė Algimanto Aleksandravičiaus „Klasikų galvos“, Sauliaus Paukščio „Žudikės“, jau nekalbant apie to paties firminio fotografo „Lietuvos indėnus“: kaip neseniai paaiškėjo, netgi poetas Vytautas Landsbergis – ne Landsbergo pilėnas, o „Anapilio“ genties indėnas.
Kai šį šeštadienį „žmogus-kokteilis“ Romas „Kisa“ Kisielis pasveikins anapiliečius su dešimtuoju jo vadovaujamo klubo gimtadieniu ir pradės, kaip skelbiama, paskutinįjį koncertą (o jų būta per 1300!), salėje vienu metu suskaus maždaug du šimtai širdžių. Viliuosi, kad ūmi nostalgija tų šventų raumenų nesudaužys – viskas šiame pasaulyje turi pradžią ir pabaigą. Turint omeny totalią dabartinės Palangos nemeilę ne tik smetoniniam, bet apskritai paveldui kaip tokiam, vilos ir klubo likimą tuoj apgaubs nežinia. O kapitalizmo gadynės nežinia paprastai reiškia tik viena – naujo biznio plano šnopavimą į pakaušį.
Ačiū Dievui, kiekvienas, čia patyręs utopinį muzikos ar peizažo nušvitimą, kiekvienas, sykį pervertas Amūro strėlės (tai ypatinga anapiliečių frakcija!), bet kurioje pasaulio vietoje gali šio šeštadienio vakarą pabūti drauge su tais dviem šimtais dar neemigravusių klubo patriotų, įsimesdamas į grotuvą jau minėtus čia niekada negastroliavusių, bet visada laukiamų gigantų balsus.
Taip ir girdžiu kadrinę „Anapilio“ lakštingalą Vytautą Kernagį: „Ponai ir ponios, šįvakar pirmą ir paskutinį kartą mūsų scenoje fantastiškieji B. B. Kingas ir Ericas Claptonas!“ Ir po akimirkos: „Dėl techninių kliūčių jiems neatvykus – Vietos Panteonas!”