Straipsnis suaudrino, sukėlė daug karčių minčių. Negaliu nesutikti su dauguma autoriaus samprotavimų apie emigracijos priežastis ir pasekmes. Pati esu emigrantė, pabėgėlė, kaip sakoma straipsnyje, ir visa tai mane jaudina ir skaudina. Kiekvienas turėjo savų priežasčių emigracijai – kas ekonominių, kas negalėjo savęs realizuoti ir įtvirtinti versle, kas nusivylė karjera ar išvyko pradėti visko iš naujo sugriuvus šeimai, kas irgi nūnai nėra reta...
Nemanykit, kad buvo lengva sudeginti tiltus, t.y. pasiryžti gyventi nuolatos, ne tik padirbėti per atostogas ir su sugniaužtais saujoje pinigėliais dumti atgal. Pradžioje visi manėm, kad atvykom trumpam ir tuojau grįšim... Visi keletą metų nepirkom baldų, brangesnių automobilių, namų, nes jie netilptų į lagaminą...
Jūs ir nesapnavote, kokia sunkūs buvo pirmieji žingsniai svetimam krašte – be senų draugų, be šeimos, nes pirmiausiai atvykstama po vieną, be saugumo jausmo, kuris supa namuose, nes ten ir pačios sienos gina...
Deja, su savim atsivežėm ir visas ydas, kurias jau turėjom namuose.
Čia, užsienyje, didžiausia gyvenimo vertybė yra darbas, kurį reikia gauti bet kokia kaina.
O ką daryti, jeigu net nežinai, nuo ko pradėti, o įdarbinimo agentūra tau negali padėti, nes tiesiog nesupranta tavo apgailėtinos anglų kalbos... Kas belieka? Ogi senoji, geroji „švogerių“ praktika – ieškok tautiečių, kurie tau padės, o tu neliksi skolingas... Taigi, nori nenori, bet mes klojam pamatus būsimai tautiečių korupcijai. Kaip mokam, taip šokam...
Kita pamoka, kurią labai gerai išmokom, vadinasi: būk budrus.
Kažkada labai buvo keista, kai geranoriški žmonės įspėjo neatvirauti ir nepasitikėti tautiečiais, nes neatsargiai ištartas žodis gali atsigręžti prieš tave. Kadangi tavo didžiausia vertybė yra darbo vieta, būtent į ją gali būti nusitaikęs nekaltai atrodantis pašnekovas.
Tai štai kokios yra didžiausios mūsų baimės, iš kurių gimsta šaltumas ir nenoras nuoširdžiai klegėti tautiečių susitikime. Visur tvyro atsargumas...
Begyvendami svetur netrukom pastebėti esminius mūsų ir svečios šalies politikos skirtumus, kurie tikrai ne Lietuvos naudai... Čia mes pamatėm, kad valstybė gali iš tikro rūpintis tiek saviškių, tiek emigrantų gerove. Jeigu tu dirbi, jeigu moki mokesčius valstybei, vadinasi, būsi saugus, jei to darbo neteksi. Iš bedarbio pašalpos tu gali išgyventi ir prasimaitinti, o valstybė pasirūpina, tarkim, jei nuoma tau tapo neįkandama ir kompensuoja dalį sumos, o kartais ir visą.
Čia „labai apsimoka“ turėti vaikų, nes motinystė visokeriopai skatinama ir jeigu turi vaikelį, gali būti tikra, kad gausi motinoms skirtas solidžias pašalpas. Todėl ir jaunos šeimos turi po keturis, penkis vaikus, nes motinystę čia gerbia... Pensininkas čia gauna priedą, kad galėtų gyventi visavertį gyvenimą, jeigu jo pensija mažesnė už pragyvenimo minimumą. O tas minimumas gerokai didesnis už vidutinę algą Lietuvoje.
Visi norim gyventi geriau, jaustis saugiau ir puikiai suprantam, kad saugiau yra čia... Nors ir be galo ilgimės artimųjų, vos ne kasnakt sapnuojam numylėtas vietas Lietuvoj, bet, tikriausiai, negrįšim...
Sutinku su jumis, gerbiamas publiciste, kad tai nėra labai kilnu – turėčiau grįžti ir kartu su visais nešti vargo naštą, bet neturiu dešimties gyvenimų, tik tą vieną ir noriu jį nugyventi kuo geriau…
Nevadinu to naujuoju Sąjūdžiu ar kaip nors kitaip ir nelaikau savo pasirinkimo kažkokia protesto forma – tiesiog ieškojau išeities, kaip teisingiau eikvoti savo jėgas ir gyvenimą, nes čia nėra kada politikuoti, reikia užsidirbti duoną.
Sutinku, kad vis didėjanti emigracija – labai graudus reiškinys. Gaila iš Lietuvos išvykstančių intelektualų (nors jų čia ne taip daug), nes dauguma jų keletą metų dirbs su kastuvu ar šluota. Bet net ir taip dirbdami jie kažkodėl neskuba atgal, o ima aktyviai ieškoti galimybių realizuoti save tikslingiau. Ir kas ieško, tas randa – imasi verslo, kuriam čia puikios sąlygos ir valstybės parama, ar integruojasi į vietines visuomenines struktūras.
Dauguma mūsų vis dėlto esame savotiškoje nuošalėje nuo šalia verdančio gyvenimo. Dažniausiai dėl kalbos, kurios žinojimas labai menkas, ir dėl laiko stokos, nes mus, nemokančius apsiginti, darbdaviai kankina besaikiais viršvalandžiais. Laimei, už juos nors sumoka. Taigi, savaitės gale gavę algą guodžiamės nors tuo, kad jei ir neturim laiko visaverčiui poilsiui koncerte, teatre ar išvykoj, tai bent jau namiškius Lietuvoj galim palepinti didesne perlaidos suma.
Gerai, kad bent keliate balsą ir atkreipiat visuomenės dėmesį į protų nutekėjimo problemą (jei ne protų, tai bent darbščių rankų). Viliuosi, kas nors vis dėlto išgirs ir Vyriausybė pradės labiau rūpintis savo piliečiu ir jo poreikiais. Galbūt tada niekam nereikės ieškoti laimės svetur, ją galėsim susikurti namuose.