Niekinantis požiūris į moterį turi lemiamos įtakos tam, kad merginos neįgyja išsilavinimo. Rajasthane, kur vyrauja karių kasta, mergaitės laikomos našta.
Anot kai kurių ekspertų, šis reiškinys išplito ir į miesto vietoves būtent dėl egzistuojančios kastų sistemos. Vienintelis skirtumas tarp žudynių kaime ir mieste yra tas, kad neturtingieji nužudo vaiką, o turtingesni – gemalą. Tad teiginys, jog daugiau mergaičių nužudoma provincijose, iš tiesų neturi pagrindo.
Šiuo metu, kai skaitote straipsnį, yra žudomi šimtai kūdikių. Nors visuomenės požiūris pamažu keičiasi, tačiau nekalti kūdikiai vis dar pasmerkiami mirti. Už vienintelę kaltę – kad gimė mergaitėmis.
Indija
Mergaičių žudymas, dėl kurio kalta socialinė hierarchija, yra paplitęs tarp daugelio kastų. Kastų hierarchija remiasi požiūriu, kad žmogaus tuo “švaresnis”, kuo aukštesnė jo socialinė padėtis. Moterys laikomos “purvinesnėmis” už vyrus, kadangi joms būna menstruacijos ir jos gimdo vaikus. Tokią padėtį smarkiai blogina moterų neišsilavinimas. Indijoje tik dvi iš penkių moterys yra raštingos, o 41 procentas mergaičių iki 14 metų nelanko mokyklos.
Dėl tokios moters padėties Indijoje gyvos likusios mergaitės dažnai patiria diskriminaciją. Kai kurie tėvai net neslepia savo paniekos pavadindami dukrą Venda (“nelaukta”) ar Poddum Pennu (“gana dukterų”). Anot UNICEF, indų mergaitės rečiau vedamos į gydymo įstaigas, joms skiriama mažiau maisto ir drabužių negu berniukams. 1 – 5-erių metų mergaičių mirties rizika yra net 43 procentais didesnė nei berniukų. Daugėja lyties nustatymo procedūrų ir abortų, jei paaiškėja, kad laukiamasi mergaitės.
Vos gimusias mergaites dažniausiai nužudo vyriausia moteris vyro giminėje arba samdomos moterys. Kūdikiams duodama pieno su nuodingų augalų sultimis ar pesticidais; nelukštentų ryžių grūdų, kad šie suraižytų gerklytę; druskos, kad pakeltų kraujo spaudimą ir tt. Šie metodai yra santykinai greiti ir ne tokie skausmingi kaip tie, kuriuos pataruoju metu imta taikyta siekiant išvengti atsakomybės ir bausmės. Kūdikiai paliekami mirti iš bado ir troškulio ar laikomi po šlapiais rankšluosčiais, kad gautų plaučių uždegimą.
Indijos vyriausybės ėmėsi kovoti su naujagimių žudymu ir moteriškos lyties gemalų pašalinimu. 1992-aisiais Tamil Nadu buvo priimta “Jayalaitha mergaičių apsaugos programa”. Remiantis jos nuostatomis, neturtinga šeima, turinti keletą dukterų ir nė vieno sūnaus, gali gauti piniginę pašalpą, jei vienas iš tėvų sutiks būti sterilizuotas. Arba į gimusios mergaitės sąskaitą bus pervedami pinigai, kuriuos ji gaus sukakus 21-eriems metams.
Taip pat buvo inicijuota “Kūdikio lopšio” programa, skatinanti tėvus ne žudyti naujagimes, o palikti jas specialiuose medicinos įstaigų lopšiuose. Deja, nė viena šių programų nepadėjo sumažinti kūdikių mirtingumo. Indijos policija taip pat pro pirštus žiūrėjo į šias programas. O šeimos, norėdamos išvengti atsakomybės, tiesiog perėjo prie kitokių, sunkiau įrodomų, metodų. Policijai pranešti įvykiai irgi ne visada susilaukia dėmesio, ir toli gražu ne visi tėvai yra nubaudžiami. Galima atsipirkti kyšiu.
Daugybė nevalstybinių organizacijų taip pat inicijavo naujagimių mergaičių apsaugos programas. Siūloma nemokama nėščiųjų priežiūra, sveikatos pamokėlės, skiriamos pašalpos vaiko išlaikymui ir t.t. “Indijos vaikų gerovės taryba” 12 – 16 metų mergaitėms organizavo pamokas apie pasitikėjimą savimi, sveikatą ir higieną. Kursų pabaigoje mergaitės prisiekė nedalyvauti vaikžudysčių procesuose.
Kita sėkminga programa – “Danida sveikatos centro” projektas “gatvės teatras”. Spektakliukuose stengiamasi pabrėžti moters vertę ir savarankiškumą. Anot projekto direktorės Sheelos rani Chunkath, pavyko sužinoti, jog per pusmetį bent 80 šeimų, anksčiau atsikračiusių dukrų, persigalvojo nežudyti gimsiančių mergaičių. Tad kol kas vienintelis sėkmingas būdas keisti tragišką situaciją pasirodė esąs pačių moterų švietimas.
Kinija
Nors Kinijos komunistų partija deklaruoja lygias vyrų ir moterų teises, mergaitės šioje šalyje patiria nepaprastą žiaurumą. Naujagimių mergaičių žudymas ypač išaugo 1989-aisias, kuomet KKP patvirtino programą “vienas vaikas šeimoje”. Ji yra skirta reguliuoti šalyje augantį žmonių skaičių. Už paklusnumą poros gauna pinigines pašalpas, teisę į nemokamą švietimą, mediciną, etc.
Už programos nesilaikymą skiriamos baudos, “apkarpomi” atlyginimai, o nėščios moterys kartais net įkalinamos. “Ne pagal planą” gimę kūdikiai praranda teisę gauti rezidento kortelę; tai reiškia, kad jie praranda teisę į nemokamą švietimą ir kitus dalykus. Ištekėjusios kinės tampa vyro šeimos dalimi. Tam, kad užsitikrintų paramą senatvėje, šeimos tikisi sulaukit berniukų.
“Vieno vaiko politika” lėmė šalyje išaugusį kūdikių nužudymų ir abortų skaičių, mergaičių gimimų nuslėpimą, gimusių dukrų atsisakymą. Kinijos vyriausybė numatė galimą kūdikių nužudymų provincijose padaugėjimą, ir leido šeimoms gimdyti antrą vaiką, jei pirmas yra mergaitė.
Tačiau milijonams mergaičių nepavyko išgyventi. Jei tėvai nuslėps dukters gimimą, ji bus “nelegali” ir neturės jokių teisių į švietimą, gydymą ir t.t. Kaip ir Indijoje, kinėms mergaitėms skiriama mažiau maisto ir drabužių nei berniukams. 95 procentus vaikų namų auklėtinių sudaro mergaitės. Kiti 5 procentai – tai fiziškai arba psichiškai nesveiki berniukai. Mergytės auga nemačiusios žaislų, negavusios jokio dėmesio. Nuo ligų čia miršta vienas iš penkių vaikų.
Vyrų ir moterų skaičiaus disbalansas sukėlė ir kitokių negerovių. Tai pagrobimai ir vietnamiečių moterų pirkimai sutartoms santuokoms. Padaugėjo abortų, kuriuos lėmė kūdikio lyties nustatymas. Nors Kinijos valdžia uždraudė ultragarso aparatus, gydytojai toliau juos naudoja, ypač kaimuose.
Kinijos vyriausybė stengiasi kovoti su naujagimių žudynėmis ir ginti moterų teises. Santuokos ir Moterų apsaugos įstatymas (1994) uždraudė nustatyti būsimo kūdikio lytį. Deja, mergaičių skaičius ir toliau mažėja.
