Nepaisant to, kad stomatologinių paslaugų kokybė smarkiai išaugo, skaičiai verčia susirūpinti. Apie 60 -70 proc. Lietuvos gyventojų serga viršūniniu periodontitu, apie 90 proc. turi kreivų dantų patologiją ir net 98 proc. serga kariesu.

Šiuo požiūriu gerokai skiriamės nuo kitų vakarų šalių. Štai Skandinavijos šalyse nuo ėduonies kenčia maždaug 30 procentų, JAV – iki 40 procentų gyventojų. Tų šalių stomatologai nežino, kaip gydyti tokias komplikuotas karieso formas, kokios pasitaiko pas mus – tokių problemų tiesiog nėra. Išgirdę apie 98 procentus ėduonies Lietuvoje, užsieniečiai griebiasi už galvos: kodėl jūs nieko nedarote?

Anksčiau manyta, kad ėduonis – paveldėta, Dievo duota liga. Šiandien manoma, kad juo užsikrečiama panašiai kaip infekcija. Prof. I.Balčiūnienės studija parodė, kad ėduonies paplitimas nevienodas visoje Lietuvoje ir tai priklauso nuo įvairių veiksnių: mitybos papročių, geriamo vandens toje teritorijoje, taip pat nuo socialinės žmogaus padėties.

Geriausia situacija, kalbant apie ėduonį, yra Klaipėdos krašte. Toje zonoje yra didžiausias fluoro kiekis geriamajame vandenyje, tad manoma, kad dėl šio veiksnio ir tarp vaikų, ir tarp suaugusių ta liga paplitusi mažiausiai. Keisčiausia, kad padėtis blogiausia Vilniuje ir Vilniaus krašte. Rytų Lietuvos situacija tiesiog kritiška. R.Manelienė pasakojo, kad šiame regione vaikams tik išdygę krūminiai nuolatiniai dantys beveik 90-čia procentų jau yra sergantys ėduonimi.

Kodėl tik išdygę dantys jau genda? Todėl, kad baisi netvarka buvo jau su pieniniais dantukais. Pieniniai dantukai sugedę daugelio Lietuvos vaikų – ne tik Rytų Lietuvos. Keičiantis dantims, mikrobai niekur neišnyksta, o laukia naujo grobio. Tik išdygusio danties emalis būna nepilnai susiformavęs ir todėl labai parankus mikrobams skverbtis.

Į kovą su nežinojimu

Civilizuotame pasaulyje, mąstančiame apie jaunosios kartos ateitį ir norinčiame jas užauginti sveikomis, ypač akcentuojama profilaktika. Valstybė remia profilaktikos programas, kuriose numatomi veiksniai, apribojantys ėduonies vystymąsi. Lietuvoje šiuo metu tokių valstybinių programų nevykdoma – teigė „Laiko“ pašnekovai. Nors profilaktinė programa prieš keletą metų ir buvo parengta, jos įgyvendinimui nerandama lėšų. Gerai dar, kad visuomenės švietimo idėjas paremia privačios struktūros – Blend-a-Med dėka vykdomas bendras Lietuvos stomatologų sąjungos, Kauno Medicinos universiteto bei Švietimo ir mokslo ministerijos projektas.

„Nesant valstybės finansuojamos tikslinės profilaktikos, skirtos rizikos grupėms, nors šiokią tokią įtaką daro per TV transliuojama įvairių stomatologinių priemonių reklama. Tai vadinamoji laukinė profilaktika,“ – pažymi odontologė doc. Vita Mačiulskienė.

Žinių trūksta pirmiausia mamoms. Pačios nesuvokdamos, kaip prižiūrėti mažylių dantukus, dar ankstyvame amžiuje juos tiesiog sugadina. Deja, ir pernelyg ilgai nenuveda parodyti vaiko specialistui. Čia vėlgi kaltas nežinojimas. Svarstoma taip: jeigu nesiskundžia, neskauda, vadinasi, ir pas gydytoją nereikia. Tuo tarpu stomatologui vaiką reikia parodyti, kai jam išdygsta pirmasis dantis. Vėliau bendrosios praktikos gydytojui mažylį reikia atvesti kas pusę metų“ – aiškina R.Manelienė.

Jeigu žinių apie burnos priežiūrą trūksta tėvams, nenuostabu, kad jomis nežiba ir vaikai. Buvo tirta, kaip vaikai, tarp kurių pastebimas didžiausias sergamumas ėduonimi, valo dantis ir kokia yra jų mityba. Rezultatai parodė, kad nėra supratimo ne tik apie teisingą dantų valymą, bet net ir apie tai, kam iš viso jis reikalingas. Taip pat vaikai visiškai nesuprato, kodėl reikia teisingai maitintis. Žinių apie burnos higieną ypač trūksta provincijoje, kaimuose. Tiksliau – burnos higienos visai nėra. Ką jau kalbėti apie vaikų burnos priežiūrą, jei net jų tėvai neturi dantų šepetuko.

Vienas garsus Lietuvos stomatologijos specialistas net prasitarė, jog jeigu tokia situacija tęsis ir toliau, po kokių penkių metų padėtis Lietuvos provincijoje bus blogesnė nei Afrikoje. Kad situacija dėl ėduonies pagerės artimiausiu metu – nesitiki ir R.Manelienė. Jos nuomone, yra tik nedideli taškeliai Lietuvoje, aprėpiami privačių struktūrų finansuojamų programų, kur galima laukti, kad užaugs sveikesnė karta.

Bedantė Lietuva?

Provincijoje didesnės bėdos ir su profilaktika, ir su gydymu. Šis klausimas sprendžiamos paprastai – suskaudo dantį, nuėjo pas kaimo gydytoją ir paprašė, kad ištrauktų. Nėra danties - nėra problemos. Kaime bedančių nemažai ir tarp jaunimo. Štai vos 23-ejų sulaukusi vienkiemio mergina šypsosi bedante burna, tačiau tai jai netrukdo nei gyvulių vaikyti, nei gerbėjų vilioti.

Į kariuomenę ateinantys jauni provincialai taip pat dažnai be priekinių dantų, o vis dėlto jiems neatrodo, kad kažko trūksta. Vyresniesiems bedantystė juo labiau atrodo natūrali.

Kitas dalykas – per tuos 50 tarybinės stomatologijos metų dantis tik traukdavo – nebuvo endodontijos – pasaulyje įprasto šaknų gydymo. „Dabar mes gydome savo pačių padarytas komplikacijas“ – pastebi R.Manelienė. Tokia pati situacija esanti ir periodontologijoje – 50 metų Lietuvoje jos nebuvo. Parodontozė pradėta gydyti tik 1991 metais – teko vytis toli pažengusius užsieniečius ir šiuo metu jau daug pasiekta.

Vis dėlto, dar neretai išgirsi sakant: „man parodontozė – dantys patys iškris, - daktaro jau nereikia“. Tuo tarpu R.Manelienė tvirtina, jog toks požiūris tikrai neteisingas ir žmonėms šioje srityje taip pat reikalingas švietimas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog šaknų gydymas – endodontija dabar Lietuvoje yra labai brangi ir tai stabdo net ir geriausius norus.

Nepigiai atsieina ir kitos stomatologinės paslaugos, taip pat - ir šiuolaikinis protezavimas. Tarybinis protezavimas buvo labai netobulas, lietos konstrukcijos negamintos. Protezų tarnavo labai trumpai – 3-4 metus panešiojus, tekdavo daryti iš naujo. Ir dabar Lietuvoje taikomi seni protezavimo būdai – dėl pigumo jie dar „įkandami“ vidutiniam mūsų gyventojui, kuris burnos sveikatai gali skirti tik labai nedidelę šeimos biudžeto dalį. Todėl neretai tenka rinktis: ar turėti, kuo valgyti, ar turėti, už ką valgyti.

Pinigų keliai

Nemokamas gydymas poliklinikose – skaudi tema. Įsivaizduokite, ką galima padaryti žmogui, kai jo stomatologinei priežiūrai metams skiriama apytiksliai 20 lt. „Gyventojai, kurie eina į polikliniką gydytis nemokamai, turėtų suprasti, kad tas daktaras iš savo kišenės nenupirks nei medžiagų, nei laiko, kad galėtų kokybiškai išgydyti dantis.

Šiandien biudžetinių poliklinikų teikiamą pagalbą vertinčiau tik kaip pirmąją pagalbą“ – sako R.Manelienė. Todėl Lietuvos Stomatologų sąjunga teikė siūlymus, kad dalis pinigų, kurie dabar išdalinami visiems 3 milijonams gyventojų, būtų atiduodama vaikams. Kiekvienam vaikui gautųsi palyginti nemaža sumelė, už kurią jau būtų galima nuveikti kai ką realaus.

Anot R.Manelienės, atlikti bent profilaktiką bei apgydyti „karščiausius taškus“. Sveikatos draudimo pinigų perskirstymui vaikų naudai pritartų daugelis stomatologijos specialistų – anot jų, tos lėšos nebūtų išmestos tuščiai. Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos skyriaus vyriausiasis specialistas A.Anužis teigė, jog šie klausimai ministerijoje aptariami. Beje, dėl susiklosčiusių aplinkybių poliklinikose lėšos ir taip perskirstomos. Tiesiog dalis piliečių nebesigydo poliklinikose, rinkdamiesi privačių stomatologų paslaugas.

Tačiau prisirašius toje poliklinikoje, žmogaus stomatologinei pagalbai skirti pinigai vis tiek pasiekia tą gydymo įstaigą (atskiro prisirašymo pas stomatologą nėra, nors ateityje ir planuojama tai padaryti). Taigi, už nesamo paciento pinigus galima suteikti daugiau paslaugų kitiems žmonėms – aiškino A.Anužis.

Ministerijos specialistas sutinka, jog didžiulis vaikų sergamumas ėduonimi yra problematiškas. Jis teigė, kad vis dėlto vykdoma vaikams skirta dantų ėduonies profilaktinė programa, - ją remia savivaldybės. Tai turėtų duoti efektą, - tik, žinoma, ne iš karto. Teigdamas, kad vaikų profilaktika nėra visai apleista, A.Anužis minėjo ir sveikatos patikrinimą prieš einant į mokyklą, - be kitų gydytojų, būsimą pirmoką apžiūri ir stomatologas. Beje, ministerija numato atgaivinti dantistų kabinetus mokyklose. Ši sistema subyrėjo prasidėjus sveikatos apsaugos reformai.

Požiūris keičiasi

Mūsų stomatologijos specialistų lygis, naudojama įranga, medžiagos – ne prastesnės nei užsieniečių. Tačiau gydytis niekas neprivers – tai pačių gyventojų, jų prioritetų reikalas. Pavyzdžiui, problemą galima kelti taip: atostogos Turkijoje ar nauji protezai? A.Anužis, iš profesijos gydytojas-ortopedas pritaria, jog daug mūsų žmonių – bedančiai.

Tačiau jiems patiems nesvarbu, kad nėra dantų matomiausioje vietoje, kad kramtymas per pusę sumažėjęs. Vis dėlto, požiūris pastaruosius keturis-penkis metus pastebimai keičiasi: žmonės sąmonėja, daugiau dėmesio skiriama ne tik kramtymo funkcijos atstatymui, bet ir estetinei burnos išvaizdai. Tai ypač pastebima didžiuosiuose miestuose, - kaime, žinoma, liūdniau.

„Atstatyti kramtymo funkciją protezuojant dantis gali kiekvienas“ – teigia A.Anužis. Jo nuomone, kainos tikrai nėra didelės. Socialiai remtinų asmenų, invalidų, pensininkų dantų protezavimui remti valstybė kiekvienais metais išleidžia po tris milijonus litų. Tiek numatyta ir šiems metams. Be to, šiam reikalui nemažai pinigų skiria ir savivaldybės.

Eilės nemokamam protezavimui įvairiuose regionuose skiriasi. Didžiausios, žinoma, Vilniuje, turinčiame daugiausiai gyventojų, bet, A.Anužio teigimu, jos mažėja. Dalis žmonių iš eilės pasitraukia anksčiau laiko – tiesiog sulaukia vaikų, giminių pagalbos. Deja, kai kurie vyresnio amžiaus žmonės nemokamų protezų nesulaukia dėl liūdnesnės priežasties – eilėje paprastai tenka laukti 4-5 metus. Pinigų vidurkis, šiam reikalui tenkantis vienam pacientui - 350 litų. Anot A.Anužio, valstybė laikosi politikos, kad žmogui turi būti atlikta viskas, kas reikalinga – tai yra visiškai atstatoma kramtymo funkcija. Žinoma, už valstybės pinigus pacientas negalės susidėti protezų iš metalo keramikos, bigelių. Bet jei žmogus vietoje pilnai kompensuojamo paprastesnio protezo nori brangesnio, dalis jo kainos taip pat kompensuojama. Beje, kai kuriose privačiose įstaigose jau taikomas protezavimas išsimokėtinai – tą pirmieji pradėjo daryti rajonų specialistai.

Klaidingą įvaizdį, kad stomatologinės paslaugos neįperkamos, neretai formuoja mada – mano A.Anužis. Žmogus užsimano tokių pačių protezų, plombų ir pan., kaip ir kolega, nors tai jam ir nėra būtina. Čia galėtume priminti pavyzdį ponios, kuri dūsavo burnos tvarkymui išleidusi tiek pat, kiek kainuoja nebloga mašina. Derėtų tik pridurti, jog dantis taisėsi ten, „kur ir Brazauskas“.

Kaip skiriasi garsių ir tik pradedančių stomatologų įkainiai, taip nesulyginamos turinčių prestižinį vardą ir ne tiek žymių firmų medžiagų kainos. Vis dėlto, kartais kosminės sumos už dantų tvarkymą – visai ne mados reikalas. Daktarė R.Manelienė sakė, kad tokių klientų, kurių burnoms sutvarkyti pagal visus reikalavimus, reikėtų net 10 tūkstančių litų, pasitaiko ne taip jau retai.