Anksčiau, žinoma, dažniau pasitaikydavo tokių atvejų, kai, sužavėti įdarbinimo agentūrų pasiūlymų, žmonės sumokėdavo nemenkus pinigus, o nuvažiavę su lagaminais verkdavo atsisėdę Londono ar kito Europos miesto pakraštyje ir maldaudavo giminaičių padėti sugrįžti... Net ir šiais laikais kai kurie mūsų tautiečiai Europos viduryje randa darbą, labiau panašų į vergiją, tad problema – pasitikėjimas įdarbinimo agentūromis – dar nėra iki galo išspręsta.
Kaip lieka neišspręstas ir apmokėjimo klausimas – reikia mokėti už įdarbinimą ar ne? Viena vertus, Lietuvoje kol kas sunku įsivaizduoti idilišką vaizdą, kad žmonės palieka tėvynę ne iš bado, o tiesiog šiaip sau: pagalvoja, gal porai metų išvažiavus padirbėti į užsienį, pasisemti naujos patirties, pamatyti pasaulio? Ir mūsų mentalitetas tikriausiai ne toks, t. y. gana sėslus. Išvyti mus iš šalies gali tik skurdas.
Tad pasiūlymai pasinaudoti įdarbinimo „programa“ – už kokį tūkstantį ar net keletą – atrodo keistai. Taip pat kaip pasiūlymai „užburti“, kad žmogus nerūkytų, su sąlyga, kad jis savaitę nerūkys. Kam jam tuomet „burtis“, jeigu jis ir taip gali nerūkyti? Taigi jei žmogus gali kelis tūkstančius pakloti už įdarbinimą, gal tuomet jam dar ne taip blogai ir Lietuvoje?
Tad šįkart bandysime nagrinėti iš tikrųjų desperatišką situaciją: žmogus negali pakloti tokios sumos, yra nuogas, basas ir, galimas daiktas, paskendęs skolose. Žinoma, čia veikia ir tikėjimas stebuklu: išvažiuos į užsienį, ir greitai viskas pasikeis į gerąją pusę. Tačiau vis dėlto – kaip yra dėl tų mokesčių?
Įstatymai – sau, gyvenimas – sau
Daugelis turbūt jau žino, kad pernai buvo priimtos Darbo kodekso ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisos. Jomis nacionalinės teisės aktų nuostatos buvo suderintos su Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl paslaugų vidaus rinkoje, nustatant nediskriminacinį teisinį reguliavimą kitų valstybių narių paslaugų teikėjų atžvilgiu paslaugų direktyvoje numatytomis sąlygomis ir tvarka.
Paprastai šnekant, Lietuvoje nuo šiol gali veikti ne tik Lietuvoje registruotos įdarbinimo agentūros.
Taip pat atsisakoma Lietuvos piliečių įdarbinimo užsienyje tarpininkavimo veiklos licencijavimo.
Nustatoma, kad tarpininkavimo įdarbinant paslaugas ieškantiems darbo asmenims nemokamai teikia Lietuvos darbo birža, Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo, kurio steigimo dokumentuose nurodytas veiklos tikslas – tarpininkavimo įdarbinant paslaugų teikimas, ar jo filialai, valstybėje narėje įsteigtas juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jo filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje (kuriems tokia teisė suteikta pagal tos valstybės narės teisės aktus), Lietuvos Respublikos ar valstybės narės fiziniai asmenys, kiti fiziniai asmenys, kurie naudojasi ES teisės aktuose jiems suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis ir verčiasi šia veikla.
Tačiau licencijų panaikinimas turi ir kitą pusę: iš pradžių agentūros turėjo gauti licencijas teikti įdarbinimo paslaugas konkrečiose šalyse. Kai licencijų neliko, neliko ir apribojimų dėl šalių. Savo ataskaitose tarpininkai turi tik nurodyti, kurioje šalyje įdarbina klientus. Iš agentūrų nereikalaujama jokių sutarčių su užsienio darbdaviais ar agentūromis, Darbo kodekso pataisose taip pat nėra numatyti jokie kiekybiniai apribojimai tarpininkams pagal šalių, kuriose galima įdarbinti, skaičių.
Todėl ta pati agentūra vieną dieną gali siūlyti darbą fabrike Jungtinėje Karalystėje, kitą – žemės ūkio srityje Ispanijoje, trečią – grybų fermose Airijoje. Be to, teiginio, kad nuo šiol įdarbinimo agentūrų veikla nelicencijuojama, nereikia suprasti, kad ja gali užsiimti, kas tik nori, – įmonė vis dėlto turi būti registruota, legali.
Siekiant apsaugoti žmones, kad jais nebūtų pasinaudota tarpininkaujant neva įdarbinant užsienyje, įstatymų yra įtvirtinta ir atsakomybė už pažeidimus, padarytus teikiant šias paslaugas. Už tai gresia bauda nuo 1 000 iki 3 000 Lt.
Tačiau, neatmetant galimybės, kad vis dėlto gali tekti ieškoti teisybės teisme ar Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje (VVTAT), pirmiausia reikia perskaityti sutartį, ką agentūra įsipareigoja – ieškoti darbo ar surasti darbą. Jokiais aptakiais būdais bent apytiksliai sužinoti tokių sutarčių turinio nepavyko – esą sutartis yra konfidenciali ir pateikiama tik asmeniškai atvykus ir tapus klientu.
Įdarbinimo „programos“
Iš užsienio įdarbinimo agentūrų pasiūlymų nedingsta išankstinio apmokėjimo reikalavimas. Kaip jau minėjome, tai vadinama programa. Vis dėlto yra bandymų ją „užvualiuoti“, sakykim, viena studentams skirta įdarbinimo agentūra iškart užsimena, kad gali įdarbinti ne tik studentus, beje, kalbama daugiausia apie sezoninius darbus Jungtinės Karalystės žemės ūkyje, tad jokiomis ypatingomis „programomis“ čia lyg ir nekvepia. Visgi ši agentūra prašo universiteto mokesčio (76 svarų) ir programos mokesčio – nuo 400 iki 1 400 Lt.
Beje, brangiausia tokia programa – Aliaskoje doroti žuvis – kainuoja apie 5 tūkst. Lt.
Daugelyje skelbimų, nuo kurių mirgėte mirga internetas (net galima pagalvoti, kad darbštuoliai lietuviai – vienintelė užsienio darbdavių viltis), rašoma taip: į programos kainą įeina, pavyzdžiui, registracijos mokestis (100–300 Lt), dokumentų tvarkymas, darbo vietos suradimas, o neįskaičiuojama sveikatos draudimas, kelionės ir pragyvenimo išlaidos. Vadinasi, reikia turėti dar nemažai pinigų: į priekį sumokėti už apgyvendinimą, kelias savaites prasimaitinti.
Brangiausiai teks sumokėti tose agentūrose, kurios pasirūpina ir nugabenimu į vietą. Pavyzdžiui, kelionė į Londoną atsieis apie 600 Lt, nors paieškojus pigesnių bilietų galima nuskristi ir už kelis šimtus. Tiesa, kai kurios agentūros veža ir pigiau.
Tūkstantis ir vienas pasiūlymas
Mažiausiai vilčių suteikė internete duomenis skelbiančios agentūros, užsiimančios įdarbinimo užsienyje veikla. Radome net 60 šia veikla užsiimančių įmonių (Lietuvos darbo biržos duomenimis, jų yra 42), tačiau nemažai jų yra neveikiančios, pateikusios jau negaliojančius telefono numerius. Neretai atsiliepė apsiblausę asmenys, kurie teigė, kad tuo neužsiima (ar nebeužsiima).
Dalis pateikusiųjų numerius atsiliepė, tačiau tik trumpai pasiteiravo apie norimą darbą ir prabilo apie registracijos mokesčius, kurių dydžiai siekė nuo kelių šimtų iki poros tūkstančių litų. Tai, už ką reikės mokėti, buvo įvardijama gana įvairiai: dokumentų tvarkymas, telefono pokalbio, dokumentų vertimas į užsienio kalbą, kvalifikacijos įvertinimas ir t. t.
Skųstis sudėtinga
Šias įdarbinimo užsienyje paslaugas teikiančių įmonių veiklos VVTAT neprivalo kontroliuoti, tačiau skundų gauna – tiesa, ne apie neteisėtus mokesčius (juos žmonės dar atleistų, kad tik gautų darbą), o dėl nesuteiktos paslaugos: pinigus paima, bet darbo nesuteikia.
„Teisės aktai mums nesuteikia galių taikyti sankcijas įdarbinimo agentūroms, kurios neteisėtai ima iš vartotojų pinigus už paslaugas. Tuo užsiima teisėsaugos institucijos. Manau, kad daugiau informacijos galėtų suteikti Darbo birža, nes skelbia legaliai veikiančių įdarbinimo agentūrų sąrašus, tad galbūt gali kažkiek kontroliuoti jų veiklą“, – paklaustas apie neteisėtus mokesčius ieškantiesiems darbo, atsakė VVTAT viešųjų ryšių vyriausiasis specialistas Vitas Ūsas.
Minėtoji tarnyba šiemet yra gavusi kelių vartotojų skundus dėl įdarbinimo agentūrų nesuteiktų paslaugų ir patirtos žalos atlyginimo.
„Vartotojai skundėsi, kad su agentūromis sudarė įdarbinimo tarpininkavimo sutartis, tačiau jos savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė – neįdarbino užsienyje, o už nesuteiktas paslaugas pinigų negrąžino“, – teigė pašnekovas.
VVTAT dėl vienos įmonės veiklos kreipėsi į policiją, o ši bendrovės vadovei surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą ir surinktą medžiagą perdavė Kauno apylinkės teismui.
Subjektyvios išvados
Išvykti iš Lietuvos galima gana greitai, o mažiausia įsidarbinimo užsienyje kaina – 1 500–2 000 Lt, ar tai pavadintum neteisėtu tarpininkavimo mokesčiu, ar kaip kitaip.
Visiškų vargšų „kreditavimas“, gyvenamojo ploto apmokėjimas – gana retas dalykas. Aišku, ne įdarbinimo agentūrų darbas yra „išlaikyti“ įdarbintuosius, tačiau, kredituodami juos, agentūrų darbuotojai tarsi patvirtina: darbo tikrai bus. Antraip jie nesiryžtų skolinti.
Turintiesiems visai mažai pinigų verčiau ieškoti sezoninio darbo, kur darbo vietą garantuoja darbdavys, tačiau, aišku, tai nebus kažin kokie rūmai, be to, gyvensite ne vienas.
Vargiai galima kliautis agentūromis, kurios tik pasiūlo sumokėti registracijos mokestį (nors ir nedidelį) ir laukti. Kokia čia agentūra, jei neturi savo duomenų bazėje jokios darbo vietos nei krovikams, nei mūrininkams, nei gėlių skynėjams – juk neieškote kardiochirurgo darbo Singapūre ar matematikos mokytojo vietos Svazilande.
Kiek sako mūsų nedidelio tyrimo patirtis, geriausia ne kreiptis į agentūras, o atsiliepti į konkrečius darbo pasiūlymus, labai atidžiai įsiskaičius į jo tekstą.
Ir šiam reikalui turbūt neverta parduoti paskutinio kostiumo ir sudėti per daug vilčių, nes gali pasisekti ne taip, kaip norėtųsi.
Beje, nevertėtų itin skaudžiai reaguoti į neigiamus atsiliepimus apie įdarbinimo agentūras internete – juos gali parašyti bet kas, kad ir konkurentai. Kas kita, jei skunde yra nurodytas telefonas – galite paskambinti žmogui ir su juo pasikalbėti. Kartais būna, kad žmogus, kaip jau minėjome, deda per dideles viltis į išvyką į užsienį, o nuvažiavus viskas pasirodo kitaip. Juk darbas už minimalų atlyginimą, nors ir užsienyje, yra darbas už minimalų atlyginimą...