Irako šiitų siekis priversti JAV peržiūrėti savo planus Irako atžvilgiu suprantamas – visuotiniuose rinkimuose šiitai, sudarantys 60 procentų Irako gyventojų, gali tikėtis didesnio jų atstovavimo parlamente ir vyriausybėje nei pagal JAV parengtą federaciniu principu paremtą planą, su kuriuo sutiko IVT. Šiitai, Husseino engti keletą dešimtmečių, baiminasi, kad naujojoje Irako valdžioje nebus pakankamai atstovaujami, kas vėl grės galimu jų marginalizavimu naujoje valstybėje.
Irako šiitai nuo pat Husseino režimo nuvertimo 2003 balandį pasirinko nesmurtinį pasipriešinimo okupacijai kelią – iš esmės taikios demonstracijos ir protestai buvo pagrindinis šiitų pozicijos išreiškimo metodas. Jis ir dabar išlieka toks pat. Tačiau šiitų lyderių retorika esmiškai kinta – užuot apsiriboję kvietimais nesmurtauti prieš okupacines pajėgas, šiitų lyderiai pradėjo aktyviai pasisakyti Irako ateities klausimais, dažniausiai pateikdami amerikiečiams ir jų paskirtajai IVT priešingas vizijas.
Bet kas gi yra tie ‘šiitų lyderiai’? Žiniasklaidoje jie vadinami dvasininkais arba ajatulomis. Reikėtų iškart pabrėžti, kad institucionalizuoto dvasininkų luomo (kaip tarpininkų tarp tikinčiųjų bendruomenės ir Dievo) islame nėra. Tiesa, šiitai, sudarantys 15 procentų visų 1,4 milijardo pasaulio musulmonų, savo hierarchijoje labiau priartėjo prie neformalaus tokio luomo sukūrimo nei sunitai. Vietoj dvasininkų islamo evoliucijoje susiformavo kiek kitoks, religijos žinovų (ulama, vns. alim), luomas. Tačiau jame nėra formalizuotos iniciacijas ar hierarchijos. Dalis ulama po ilgų studijų metų tampa religinės islamo teisės žinovais (teisininkais) vadinamais fukaha (vns. fakyh).
Pastarieji gali būti teisėjais (qadi) ar juriskonsulais ( mufti). Teisėjai tradiciškai skiriami sekuliarios valdžios, o muftijai gali būti tiek valstybės tarnautojai, tiek privačiai verstis teisinių nuomonių (fatvų) išdavimu bendruomenės nariams.
Šiitai iš esmės pritaria tokiai religijos žinovų sistemai, bet turi ir tik jiems būdingų bruožų. Tačiau kalbant apie šiitus visų pirma būtina išsiaiškinti, apie kuriuos šiitus kalbama, mat šiitai nesudaro vieningos visumos (paralele galėtų pasitarnauti protestantų pavyzdys – kalvinistai, liuteronai, anglikonai, baptistai ir kitos protestantų denominacijos nesudaro vieningos bendruomenės). Pats primityviausias šiitų suskirstymas yra pagal imamų linijas: zeiditai-penkininkai, ismailitai-septynininkai, imamitai-dvylikininkai. Pastarųjų daugiausia, jie sudaro daugumą gyventojų Bachreine, Irane ir Irake. Irake kitokių šiitų nei imamitų apskritai beveik nėra.
Taigi, šiitai imamitai savo religijos žinovų hierarchijoje šiek tiek skiriasi nuo sunitų. Visų pirma tuo, kad apskritai yra daugiau mažiau išreikšta, nors ir neformali, bet vis dėlto hierarchija. Ji susideda iš keturių ‘titulų/ rangų’. Pirmasis, pats žemiausias, chudža al-islam (pažodžiui, ‘islamo įrodymas’) – tokį titulą gauna ką tik mokslus baigę religijos žinovai. Jiems nesuteikiama teisė savarankiškai priimti teisinius sprendimus ir chudža al-islam turi sekti aukštesnius titulus turinčiais autoritetais. Aukštesnis titulas yra ajatula (pažodžiui, ‘dievo ženklas’). Šį titulą turintis religijos žinovas jau gali reikšti ir savo savarankišką nuomonę interpretuodamas religinius tekstus. Atitinkamai, ajatula turi jam pritariančių sekėjo būrį.
Tačiau ajatula nėra aukščiausias šiitų titulas kaip dažnai ypač žiniasklaidoje leidžiama suprasti – ajatulų yra daug, gal keli tūkstančiai. Už ajatulas aukštesni savo išsilavinimu, autoritetu ir charizma yra ajatula uzma (pažodžiui, ‘didysis dievo ženklas’), populiariai vadinami didžiaisiais ajatulomis. Vienu metu gyvenančius didžiuosius ajatulas galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Tarp didžiųjų ajatulų keli turi aukščiausią titulą – mardža taklyd (pažodžiui, ‘tas, kuriuo sekama’). Savo milijoniniams sekėjams tokie mardžos yra absoliutūs neklystantys autoritetai – jų fatvos ir kiti verdiktai nekvestionuotini. Tiesa, mardžos dažnai tais pačiais klausimais turi gan skirtingas pozicijas, todėl jų sekėjai, nors ir priklausantys tai pačiai musulmoniškai denominacijai (šiuo atveju, šiitams imamitams), dėl savo atsidavimo lyderiui neišvengiamai atsiduria skirtingose stovyklose.
S. Husseinui per tris dešimtmečius išžudžius arba ištrėmus mardžas, šiandien Irake nėra visuotinai pripažįstamo mardžos. Ali al-Sistani pretenduoja į šį titulą, bet dalis, ypač jaunesnių, ajatulų nepripažįsta jo autoriteto. Ir nors pastaruoju metu ir kiti Irako šiitų ajatulos pradėjo reikalauti tiesioginių rinkimų, tai dar visai nereiškia, kad Irako šiitai vienijasi. Kita vertus, niekas negali paneigti galimybės, kad jie vis tik susivienys bendram – kuo greitesnės Irako okupacijos pabaigos – tikslui, net jei paskui ir vėl suskiltų į besivaidijančias frakcijas.