Jau dvidešimt penkerius metus netradiciniu gydymu, burtais, pranašytėmis ir kitokiomis raganavimo praktikomis užsiimanti vyriausioji Lietuvos ragana Vilija Lobačiuvienė ne tik ištvėrė krizę, bet ir sėkmingai plečia savo veiklą. Šiais metais ji įsteigė šiuolaikinio raganavimo centrą ir paskelbė apie raganų mokyklos įkūrimą.
Nuo šio rudens veikti pradėsiančios mokyklos mokiniai, įsisavinę raganavimo pagrindus, bus priimti į Lietuvos raganyną. Kursų programoje – paskaitos apie žmogaus energetiką, magiją, įvairias raganavimo atšakas, šabašus, simboliką. Įgiję raganavimo pagrindus, žmonės, jei norės, galės steigti būrimo salonus. Tokios mokyklos įkūrimas – dar vienas akivaizdus įrodymas, kad raganystė ir kitos, atrodytų, viduramžiškos praktikos, Lietuvoje klesti.
Pagalbos kreipiasi ir emigrantai
Vasaros metu, kai dauguma atostogauja, Vilija Lobačiuvienė dirba. Vasarą nemažą dalį jos klientų sudaro iš užsienio į Lietuvą trumpam sugrįžę lietuviai.
„Viena moteris iš Anglijos sirgo labai sunkios formos depresija, net nebegalėjo eiti į darbą. Gydytojai darė tyrimus, nustatė depresiją, bet gydymas nebuvo efektyvus. Ir nors sūnus Anglijoje gyvena ir draugą ten turi, bet vis tiek jautėsi blogai. Jos dukra Lietuvoje gyvena, ji susirado mane, paprašė, kad padėčiau. Susiekiau su ta moterimi telepatiniu būdu, tai jai padėjo, paskui parvažiavo į Lietuvą ir dar porą savaičių pas mane lankėsi, kol visai atsikratė depresijos“, – vieną iš atvejų prisimena vyriausioji Lietuvos ragana.
Ji sako, kad iš užsienio grįžę atostogų lietuviai neretai užsuka pasikonsultuoti dėl sveikatos ar pasiaiškinti painias asmeninio gyvenimo situacijas, susijusias su meilės reikalais ar darbo keitimu. Vilija sako niekada neragina žmogaus daryti taip ar kitaip. Ji tik pateikia informaciją, kas gali nutikti, jei žmogus pasirinks tą ar kitą kelią, ir pačiam žmogui palieka spręsti, kaip elgtis.
- Ar emigrantai turi kokių nors specifinių problemų ar klausimų, kurie Lietuvoje gyvenantiems nekyla?
- Galvotum, kad juos kankina nostalgija arba abejonės, gal grįžti į Lietuvą, bet kad ir kaip būtų keista, nieko tokio beveik nėra. Toks įspūdis, kad jie žiūri į situaciją realiai. Ten nėra įtampų tarp darbdavio ir darbuotojo, nes čia darbdavys būtinai bandys tave pažeminti, ypač jei tu protingesnis, arba kaimynų ar giminių konfliktai – čia mano kasdienė duona. O ten gyvenantys lietuviai tokio pobūdžio problemų kaip ir neturi. Darbo santykių čia parvažiavę jie nesprendžia, giminių mūšių irgi nekyla, nes išvažiavo ir atitrūko. Ten šeimos gal patvaresnės, nes išvažiavus jau nėra kur dėtis, turi vienas kito laikytis. O čia – tai tas neįtiko, anas nepatinka, tokios lietuviškos provincijos problemos.
Emigrantai kreipiasi dėl sveikatos, kartais dėl darbo – keisti ar ne, dėl meilės, bet net ir tie dalykai ten kažkaip sveikiau sprendžiasi – arba yra tas santykis, arba ne, nėra to tampymosi ir kaltinimų vienas kitam. Tik būna, kad jaunesni, ypač tie, kurie šeimos neturi, ir ypač vyrai, jaučiasi pasimetę. Vyrams užsienyje sunkiau negu moterims, nes į moteris ten kitaip žiūrima ir jos geriau ten pasijaučia. Anglijoje tokio požiūrio į moteris, kaip pas mus, nėra, nes čia – tai tiesiog mužikų kraštas ir tas mužikiškumas visur prasikiša, net ten už lietuvio niekas tekėt nenori.
Atsirado didžiulė demografinė problema. Čia moterys lieka vienos, nes vyrai išvažiuoja, o jie ten vieni, nes ten moterys į juos nežiūri. Mano viena dukra gyvena Anglijoje ir ji į mūsų vyrus nebežiūri nei viena akimi. Aš pati ten nuvažiavusi irgi pasijaučiau moterimi – noriu suknelę apsivilkti, pasipuošti, noriu dėvėti mini sijoną. Ten aš galiu taip rengtis ir gerai jaustis. O čia negaliu, nenoriu galų gale, kelnės ir viskas.
Vyriausioji Lietuvos ragana įsitikinusi, kad emigracija nemažai lietuvių daliai išėjo į naudą, nes jie buvo priversti keistis, kitaip į viską pradėjo žiūrėti. „Patekus į svetimą aplinką, dalykai išsigrynina. Esi kaip atpūsta sėkla, ir tavo reikalas ne žvalgytis, kaip kieno miškas auga, o žiūrėti, kur pačiam įsikibti, kad vėjas nenupūstų kur nors dar toliau. Žmogus pasijunta toks nuo likimo priklausomas, kad pradeda matyti dalykus iš esmės. Dideli dalykai matosi iš atstumo, iš toli, tai, kas svarbu, išsigrynina, kas nereikšminga – atkrenta. Taip pat būna ir didelės bėdos akivaizdoje – žmogus pamato, kad jis tuščiai leido laiką, be reikalo eikvojo energiją kažkokiom emocijom, smulkmenoms, ginčams, bandymui pakeisti kitą žmogų. O emigracijoj atsidūręs žmogus bando pritraukti savus, bando susidraugauti, jam reikia pačiam kurti savo aplinką, nes ji nėra duota nuo gimimo.“
Anglijoje neraganauja
V. Lobačiuvienė kartais aplanko Londone gyvenančią dukrą. Tačiau jokių paskaitų ar susitikimų neorganizuoja bei raganavimu neužsiima. Nebent per dukrą apie jos atvykimą sužinoję žmonės ir nebūtinai lietuviai kreipiasi pagalbos.
„Buvo viena pora – indas su žmona, jie vedę 10 metų, bet neturėjo vaikų, tai iš mano dukros sužinoję, kad užsiimu netradiciniu gydymu, kreipėsi. Dabar jau sužinojau, kad ta pora susilaukė vaikučio. Taigi, kai nuvažiuosiu, būtinai aplankysiu.“
Kiek šiuo metu Lietuvoje yra raganų, Vilija Lobačiuvienė nesiėmė suskaičiuoti. Ji pati nuo 1992 metų rengia raganavimo kursus, kuriuos yra lankę bent kelios dešimtys žmonių, tačiau nebūtinai visi jos ar kitų būrėjų paskaitas išklausę asmenys tampa raganomis ar raganiais.
„Nebūtinai, kas baigia kursus, iš to duoną valgo. Per tiek metų gal 10 susirinktų, kurie verčiasi būrimu ar netradiciniu gydymu. Kad turėtum klientų, neužtenka pasakyti – aš buriu, aš gydau, ateis vienas kitas, o paskui jau vieni iš kitų susižino, padėjo ar ne. Lietuva maža – viename gale nusičiaudi, kitame į sveikatą pasako, tai visi sužino greitai, ką tu iš tikrųjų gali. Norinčių mokytis yra nemažai, tai dabar ketinam daryti internetinius kursus ir vieną kartą per metus praktinių užsiėmimų seminarą.“
Ar kas nors iš jūsų kursus lankiusių žmonių užsiima raganavimo praktika Anglijoje? V. Lobačiuvienė teigia tokių nežinanti, nors pažįsta kelias, buvusias raganavimo kursų lankytojas, kurios šiuo metu gyvena Anglijoje.
„Mano draugė teisininkė, nors baigė kursus, bet neužsiima, dirba pagal savo specialybę. Dar yra tokia Roma, verslininkė. Ji seniai išvyko iš Lietuvos, buvo priversta ieškotis vietos pasaulyje. Įsikūrė neblogai, visa šeima dabar Anglijoje, irgi baigė mano kursus, bet praktika neužsiima.“
Katalikiškas kraštas, bet raganas mėgsta
V. Lobačiuvienė sako, kad tai, jog Lietuva katalikiškas kraštas, raganavimui ne kliūtis. Netradiciniais gydymo būdais domisi net medikai, į kursus renkasi daugiausia žmonės, kurie yra įgiję aukštąjį išsilavinimą, o į jos organizuojamus renginius ateina net kunigai. O jei jos veikla piktina bažnyčios hierarchus ar kai kuriuos politikus, vyriausioji Lietuvos ragana dėl to nesuka galvos.
„Aš turiu apie juos nuomonę, jie apie mane. Tai rodo, kad mes esame pakankamai žinomi ir jiems rūpime. Inkvizicijos laikai baigėsi ir man į jų nuomonę nusispjaut. Kai paskelbėme, kad organizuosime Raganų akademiją, į kurią bus priimami ir vaikai, tai taip sukilo, kad paskelbė, jog mes vaikus tvirkinsime. Jie patys vaikus tvirkina, aš už juos daugiau medituoju.“
Tai, kad raganų, būrėjų ir kitų ezoterine veikla užsiimančių žmonių paklausa auga, rodo ir Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenys. 2006 metais už verslo liudijimus būrėjai valstybei sumokėjo 6 418 litus, 2007 metais 8 125 litus, 2008 metais 10 181 litą, 2009 metais 25 875 litus.
Šiemet verslo liudijimus tokiai veiklai gavo 55 asmenys.