Turiu galvoje V.Petkevičiaus bestselerį “Durnių laivas”, atplaukusį iš Birštono miškų ir praėjusią savaitę prisišvartavusį Daukanto aikštėje Vilniuje, bei Henriko Daktaro iškilią asmenybę apnuoginantys memuarai “Išlikt žmogumi”. Įvairių legalių ir nelegalių leidyklėlių planuose – V.Šustausko, R.Smailytės, o gal ir J.Borisovo, R.Pakso, R.Ačo kūrybiniai mėginimai. Saldų kūrybos skonį pajutęs H.Daktaras jau rašo antrąjį veikalą, kurio darbinis pavadinimas “Melo dvasia”.
Berašydamas šias eilutes, dirstelėjau į kompiuterį ir net aiktelėjau: naujienų agentūros praneša, kad Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Tonio Blero žmona žavioji Čeri Bler, aiškiai paakinta lietuvių kūrybinio aktyvumą, sumanė greitai (pasirodys rugsėjo 23-ąją) išleisti knygą apie premjerų žmonų gyvenimo peripetijas Dauning Stryte. Interviu laikraščiui “The Times” ji sakė, kad kūrinys “Akvariumas” jau beveik baigtas rengti… Knygoje bus pasakojama apie Džono Meidžoro, Margaret Tečer vyro Denio, Haroldo Vilsono, Entonio Edeno sutuoktinių, Vinstono Čerčilio, Haroldo Makmilano vaikų ir kitų svarbių personų nuotykius valdžios piramidės viršūnėje.
Kokie dvasingi kūrinių pavadinimai, koks mentalinis-tautinis potencialas !
Literatūros kritikams, paėmusiems į rankas dar dažais kvepiantį besselerį, labai svarbu, kokiomis sąlygomis kūrinys gimė.
Lietuviškoji kūrybinė dirbtuvė, kaip pačios knygos pasirodymo aplinkybės, ypatinga ir išskirtinė. Dažniausiai kūrybinis katarsis kūrėjus aplanko “zonose”, tai yra, švelniai tariant, laikino įkalinimo įstaigose. Anksčiau garsius veikalus rašė tų dienų genocido aukos bei politiniai konclagerių kaliniai B.Sruoga, A.Solženycinas, N.Sadūnaitė… Dabar neretai plunksną išbando kriminalinio nusikaltėlio košės ragavę veikėjai – Saulius Stoma, Aidas Puklevičius ir štai Henrikas Daktaras.
Savanorišku gūdžių panemunės miškų kaliniu tapęs ir V.Petkevičius, turintis niūrios “istrebiteliaus” patirties, su šautuvu draugavęs net rašydamas garsiąją knygą “Apie meilę, duoną ir šautuvą”, atidavęs duoklę mylimiems vaikučiams” (“Sieksnis, sprindžio vaikas”, “Molio Motiejus, žmonių karalius” ir kt.) ir galų gale pasiekęs it Jurga Ivanauskaitė kūrybinę nirvaną. J.Ivanauskaitei su savo pastarąja knyga “Placebas” publicistiniais, reminiscenciniais pasažais neprilygti “Durnių laivui”, betgi knygų kaina panaši – garbios jaunosios rašytojos veikalas kainuoja 24.50 Lt, o literatūros neoklasiko – 24 Lt… Gal todėl visai neseniai abi jos bent jau Kaune įėjo į perkamiausių knygų trejetuką…
Betgi grįžkime prie “zoninės” kūrybos. Tiek S.Stoma, tiek A.Puklevičius, baigę krimsti valdišką duoną, užėmė rimtas kūrybines pozicijas literatūroje bei žiniasklaidoje. Jaunasis diplomatas dabar mėgina satyros plunksną “Dviračio Žyniose”, ir reikia pripažinti – ji neatšipusi. Labai svarbu, kad kūrėjas, patyręs gyvenimo štormus, neprarastų sugebėjimo šypsotis, pliekti gyvenimo negeroves, net jei už tai ir būtų gerai apmokama. Tuo tarpu Kauno nusikalstamo pasaulio šulas “Henytė” iš savo kūrybinio skrydžio jokių gėrybių nelaukia.
Negi sulauksi pagyrimo iš visaip pliekiamų A.Sakalo, G.Vagnoriaus, A.Kliunkos, V.Grigaravičiaus…Labai gaila, kad memuarai išleisti tik 400 egzempliorių tiražu. Anadien sutinku V.Šustauską, nešasi jis užanty šią knygelę, maniau – šnapso butelį. O politikas ir sako: “Ėhė, negausi, užtat kad tai pirmos klasės literatūra”. Ir jis teisus: net panaudojęs visus savo ryšius “Išlikt savimi” paskaityti negavau.
O kas toliau?
H.Daktarui buvo siūloma tapti TV žaigžde – vesti “Pavojingą zoną” ar kurią nors kitą aštrios publicistikos laidą. Dar jam žadamas politiko rytojus. Nauji horizontai, tikiu, atsivers, kai išeis jo “Melo dvasia”.
R.Pakso konsultante tapusi Renata Smailytė irgi jau smagina savo plunksną. Interviu “Lietuvos žinioms” jis atvirauja: “Rašau knygą. Tai bus publicistika, paaiškinanti visus faktus, įvykius, sukurto ažiotažo prasmę. Noriu parašyti tiesą… Vienas iš sumanytų knygos pavadinimų man lyg ir labiausiai tinka – “Renata stebuklų šalyje”.
Tikimasis, kad ji bus bemat išgraibstyta. Reklama padaryta. Dabar autorė užsiėmusi kūryba, bet, išleidus veikalą, jai žadama TV žvaigždės ateitis. Tai irgi būtų aštrios publicistikos laida.
Jeigu lietuviškosios literatūros renesansas žengs tokiais septynmyliais žingsniais, tai kas gali paneigti, kad po kažkiek laiko (sąmoningai vengiu konkretumo) savo plunksnos rašale nepamerks, be jau mano minėtų, Vitalė Vinickienė, Gintaras Šurkus, Nijolė Šustauskienė, Sadamas Huseinas, Algimantas Songaila, Mindaugas Murza, Džordžo Bušo jaunesniojo dukrelės ir t.t., ir pan.? Sąrašas toli toli gražu nebaigtas. Turėkime dar galvoje pilnas Lukiškes…
Taigi, šiais demokratijos siautėjimo laikais galimybės gaiviu vėjo gūsiu įsiveržti į lietuviškosios literatūros pavasarį – bemaž neribotos ! Pirmyn !