Jaunų mokytojų troškimuose – provincijų mokyklos

„Renkuosi mokyti“ – jau trejus metus vykstanti ilgalaikė socialinė programa, kurią vykdo viešoji įstaiga „Mokyklų tobulinimo centras“. Pastaraisiais metais mokyklų kolektyvuose jaučiamas jaunų žmonių, įkvepiančių minčių ir drąsių idėjų stygius, o mokytojo profesija – nepelnytai nuvertinama. Dėl to gabūs specialistai ir pedagogo profesiją įgiję absolventai dažnai net nesvarsto: ar rinktis darbą mokykloje. Tikimasi, kad ši programa leis jauniesiems pedagogams ugdyti asmenines lyderystės savybes, svarbias tolesnei karjerai.

Šį rugsėjį net šešiolikos Lietuvos mokyklų pedagogų gretas papildys dvidešimt jaunų žmonių, atrinktų pagal minėtą programą. Jie jauni, iniciatyvūs, pasiryžę visą savo dėmesį skirti mokiniams. Daugelis palikę didmiesčio šurmulį, aktyvias veiklas ir draugus, mokytojaus nedidelių miestelių mokyklose. Kas šiuos jaunus žmones pastūmėjo radikaliai keisti gyvenimą, priimti naujus iššūkius ir apie tai, kokios naujos patirties jie tikisi, kalbėjosi „Šeimininkės“ korespondentė Edita Gruiniūtė.

Programos organizatoriai svarbiausiais dalyvių atrankos kriterijais laikė ne pedagoginį, o platų išsilavinimą ir tam tikras lyderio savybes. Šiais metais iš penkių šimtų kandidatų atrinkta dvidešimt jaunų būsimųjų mokytojų, kurie intensyviai dalyvavo keturias savaites trukusiuose mokymuose vasaros mokykloje, semdamiesi psichologijos ir pedagogikos žinių, praktinių patarimų ir įgūdžių, kaip bendrauti su vaikais.

Po dvejų metų dalyviai galės apsispręsti, ar liks mokykloje, ar rinksis kitokį darbą pagal savo išsilavinimą ar interesus. Planuojama, kad su pirmosios laidos dalyviais, ketinančiais likti mokykloje, šiemet bus apie 35 mokytojus. Tiek jų per mokslo metus bendrauja su maždaug 7 tūkst. vaikų.

Prieš dvejus metus Vilniaus universitete lietuvių ir estų filologijos bakalauro studijas baigusi Sigita Komarovskytė su Kražių gimnazijos (Kelmės r.) moksleiviais dalysis anglų, o galbūt – ir estų kalbos žiniomis. Mergina apie galimybę mokytojauti jau prieš dvejus metus perskaitė savo universiteto tinklalapyje, tačiau tada ji dar nemėgino jos išbandyti. Šiais metais praėjusi atranką, ji džiaugiasi, kad galės dirbti pagal jau seniai atrastą mokytojos pašaukimą.

Metus dirbusi vienoje sostinės mokyklų, vedama savo troškimo mokytojauti ir tobulėti, ji iš Vilniaus išvažiuoja į nediduką, apie septynis šimtus gyventojų turintį Kražių miestelį.

„Man tai yra didžiulis iššūkis. Sunku būna tik kol priimi sprendimą, bet kai tai padarai, galiausiai visas baimes ir dvejones pakeičia ramybė. Labai noriu pažinti ne didmiesčio mokyklą ir jos moksleivius. Jau bandau įsivaizduoti būsimas pamokas, atrasti ir suvokti, ko norėtų mažesnio miestelio vaikai. Nors dar nesu sukūrusi tikslios strategijos, tačiau artėjant Rugsėjo 1-ajai, aiškėja, kaip vyks pamokos“, – sako mergina.

Kražių gimnazijoje mokytojaus ir Gediminas Svitojus. Vilniaus universitete ekonomikos bakalaurą įgijęs ir matematikos mokysiantis vaikinas neslepia, kad savo gyvenimo jis nesieja su pedagogine veikla. Šis etapas jam – tai įgytų žinių dalijimasis su mažesnio miestelio jaunimu ir galimybė augti pačiam.

„Ar būsiu griežtas mokytojas? Tikriausiai nepavyks. Kai bandėme vesti pamokas, sakė, kad labai daug šypsojausi. Visada norėjau pabūti mokytoju. Jeigu nebūtų šios programos, nesu tikras ar tam ryžčiausi. Juk tada reikėtų ne tik pačiam ieškoti tave sutinkančios priimti mokyklos, bet ir kur įgyti pedagoginių žinių. Dabar visa tai mes gavome iš programos organizatorių. Be to, žinome, kad, iškilus sunkumams, sulauksime pagalbos ir palaikymo.

Vasaros stovykloje mes – dvidešimt naujų mokytojų, susipažinome, tad nesijauti vienas, visada

 žinai, kad gali su jais pasitarti, ko nors pasiklausti ir pasidalyti rūpesčiais. Viso to nebūtų, jeigu eičiau dirbti į mokyklą savarankiškai.

Taip pat mane sudomino galimybė pagyventi ne Vilniuje, o mažame miestelyje, kuriame tikriausiai visi pažįsta vieni kitus. Ar nebijau, kad bus nuobodu? Tikrai ne. Esu aktyvus, visada susirandu veiklos, tad nemanau, kad mažame miestelyje man jos turėtų trūkti.

Kai mokiausi žemesnėse klasėse, atkreipiau dėmesį į patyčias. Manau, kad didesnis mokytojų susidomėjimas mokiniais būtų vienas galimų šios problemos sprendimo būdų. Mokytojai dažnai veda pamokas tik tam, kad jas vestų.

Darbo atlikimas be didesnio atsidavimo, iš visos širdies nesistengiant, kad mokiniams iš tiesų būtų įdomu, neskiriant savo laiko popamokinei veiklai, manau, galėtų būti viena priežasčių, lemiančių glaudaus mokytojo ir mokinių ryšio nebuvimą.

Nemanau, kad mokytojo alga yra per maža, kad jis galėtų atsiduoti savo darbui. Juk ir kitų taip pat atsakingų specialybių darbuotojai gauna panašias algas, štai kad ir gaisrininkai ar medikai. Manau, šiuo atveju reikėtų kalbėti ne apie gaunamas pajamas, o pašaukimą.“

Šarūnas Lukoševičius, Vilniaus universitete baigęs fizikos studijas, grįžta į gimtąją Šeduvą (Radviliškio r.) mokyti fizikos.

„Atrodytų, mano studijos nieko bendra su pedagogo darbu neturi. Tačiau mokytojavimas mane visada žavėjo, atrodė įdomi, kūrybinga ir prasminga veikla. Kai praėjau atranką, apsidžiaugiau supratęs, kad galėsiu išbandyti tai, ko jau seniai trokštu.

Kita staigmena – tarp pasirenkamų mokyklų buvo Šeduvos gimnazija. Esu iš Šeduvos, tad kiek pasvarstęs nusprendžiau grįžti į mokyklą, kurią pats baigiau. Gal bus šiek tiek keista, kad bendradarbiais bus mano buvę mokytojai. Tačiau tik iš pradžių. Manau, praėjus mėnesiui ar dviem, ateis naujas supratimas, kad jie – mano kolegos. Tikiuosi iš jų sulaukti pagalbos.

Jau esu susidaręs viziją, kokios galėtų būti mano fizikos pamokos. Tiesa, pirmines idėjas pakoregavo žinios, įgytos vasaros mokykloje, skirtoje programos dalyviams. Mokinius stengsiuosi sudominti naudodamas daug vaizdinės medžiagos. Paprastomis priemonėmis ir bandymais bandysiu aiškinti vadovėlių medžiagą.

Visada svarstau, jeigu būčiau mokinio vietoje, kas man būtų įdomu. Labai svarbu į savo darbą pažvelgti jų akimis. Žinoma, jau per pirmąsias pamokas išaiškės, ar tai, kaip jas vedu, jiems tikrai yra įdomu. Tada bandysiu koreguoti pamokų turinį, ieškodamas to, kas mokiniams patraukliausia.

Po dvejų metų tikriausiai neliksiu dirbti mokytoju, o tęsiu studijas ir sieksiu mokslo karjeros. Tačiau ką gali žinoti? Esu atviras pokyčiams.

Mokykloje kiekvieną dieną vyksta kažkas naujo, tai mane žavi labiausiai. Jeigu dirbčiau rimtą darbą įstaigoje, tektų nuolat bendrauti su rimtais žmonėmis. O čia, mokykloje, – juk vaikai. Su jais įdomu, jie atviri, nuoširdūs. Čia nuolat kyla problemų, reikalaujančių naujų sprendimo būdų.

Tiesa, kartais nerimauju, ką reikės daryti, jeigu nepavyks suvaldyti klasės. Manau, kiekvieno mokytojo viena didžiausių baimių yra ne dalykinių žinių stoka, o tai, kad gali nepavykti sudrausminti mokinių ar išlaikyti jų dėmesio.

Pats buvau gabus mokinys, daug mokiausi savarankiškai ir, atrodytų, man nieko netrūko. Tačiau, kai pagalvoju dabar, manau, kad mokiniai tikrai dažnai stokoja mokytojų dėmesio. Svarbu pastebėti, kad vienas ar kitas vaikas turi sunkumų, bet stengiasi. Tokį mokinį ypač svarbu motyvuoti, įvertinti kiekvieną, net ir patį mažiausią jo pasiekimą, kad jis nenuleistų rankų ir toliau bandytų. Kiekvienas vaikas trokšta būti pastebėtas. Stengsiuosi tai daryti.

Ar būsiu griežtas? Iš pradžių maniau, kad norėčiau būti griežtas, bet teisingas. Teisingumas ir sąžiningumas man yra ypatingai svarbios vertybės. Tačiau nemanau, kad griežtumas yra neigiama mokytojo savybė. Jis gali būti griežtas, bet bendrauti su mokiniais ir jiems padėti. Kita vertus, kad ir kokie gražūs ir šilti būtų mokinio ir mokytojo santykiai, pagarbus atstumas vis dėlto turėtų būti“, – įsitikinęs Šarūnas.

Lina Jankauskaitė, pirmosios laidos „Renkuosi mokyti!“ dalyvė, dvejus metus dirbusi socialinės psichologijos mokytoja, šiandien yra Kelmės Jono Graičiūno gimnazijos socialinė pedagogė. Tiesa, pirmąjį pusmetį ji vedė etikos pamokas Vilniaus Šv. Kristoforo mokykloje.

„Niekada nebuvau svajoklė ir nemaniau, kad nuėjusią į mokyklą mane pasitiks išskėstomis rankomis. Tačiau po vasaros mokymų, kuriuose išmokome įvairių būdų, kaip bendrauti su vaikais, galvojau, kad viskas bus daug paprasčiau.

Tikėjausi, kad mus, atėjusius su naujomis idėjomis, priemonėmis ir žaismingomis bei įdomiomis užduotimis, vaikai pasitiks su džiaugsmu ir susižavėjimu. Tačiau nieko panašaus nebuvo. Jau po kelių savaičių norėjosi viską mesti ir išeiti. Buvau labai pavargusi, mažai miegojau ir valgiau. Teko patirti didžiulį darbo krūvį: reikėjo ne tik vesti pamokas, bet ir grįžus namo ilgai ruoštis rytdienai.

Sunkiausi buvo vaikų išbandymai: jie atvirai pasakydavo, kad pamokos neįdomios arba, kad nepatinka tam tikros mano manieros. Kai supratau, jog vis dėlto esu dėl vaikų, kad noriu dirbti su jais, kad jie tik mane išbandė, pažiūrėjo, kiek jiems leisiu ir kokios yra mano pačios ribos – entuziazmas grįžo.

Po pusmečio teko pereiti dirbti į Kelmės Jono Graičiūno gimnaziją. Nors, atrodytų, vėl prasidėjo naujas etapas, šįkart viskas sekėsi daug geriau. Pajutau didžiulį didmiesčio ir mažo miestelio vaikų skirtumą. Jie dar neišmokę įvairiausių pokštų, tad dažniausiai mane išbandydavo vėluodami ar grubiau atsikirsdami. Be to, jau žinojau, kaip reaguoti: negalima nei šaukti, nei rodyti emocijas – tiesiog tai reikia priimti.

Naujiems šios programos mokytojams linkiu nebijoti rizikuoti ir suklysti. Nepavykus kartą, bandyti dar ir dar. Ieškoti naujų pamokos vedimo būdų, tik nenumoti ranka, netapti monotonišku mokytoju, kuris tik atsiverčia vadovėlį ir perskaito užduotis. Kai pavargsti ir nuolat susiduri su įvairiausiomis kliūtimis, pamatai, kad tai – lengviausia išeitis. Bet tokiu atveju programa „Renkuosi mokyti!” nebetenka prasmės. Svarbu eiti tuo keliu, kuriuo norėjai eiti dar prieš iškylant sunkumams,“ – įsitikinusi mergina.