Galima su tuo iš dalies sutikti. O kaip neišsikvėpsi, jei tenka kartoti seniai išsakytus ir patvirtintus faktus? Fantazijas apie sąmokslus kurti daug lengviau. Pakanka tik nurodyti naujas asociacijas, apipinti jas lėkštais pramanais ir vėl sekti pasaką be galo apie Elito kerštą Liaudžiai už jos teisingą pasirinkimą per Prezidento rinkimus. Šios elementarios, tačiau kartu neišsenkančiais politinių argumentų šaltiniais turtingos strategijos laikosi pats Paksas, jo ištikimasis patarėjų ratas, visų laisviausia ir nepaperkamiausia žiniasklaida („Respublika“, „Vakaro žinios“, „Ūkininko patarėjas“, R. Grinevičiūtės „Korida“ ir kt.) bei įvairiausio plauko politikai radikalai.
Kaip atsakyti į šią, iš paties Prezidento lūpų sklindančią neatsakingą atvirą demagogiją? Vienas būdas - tai ryžtingas protestas, kuriuo savo nepritarimą šalį skaldančiai politikai išreiškė garbingi vakardienos Sausio 13-osios minėjimo dalyviai. Kita kovos priemonė, vartojant A. Butkevičiaus terminologiją, būtų pačių populistinių argumentų dėmesingesnis išnagrinėjimas ir jų silpniausių vietų išryškinimas.
Nors nuolatos besiskųsdamas, jog negali išsakyti savo nuomonės per žiniasklaidą, Paksas yra davęs du išskirtinius interviu spaudai. Žinoma, Objektyviajame „Respublikos“ dienraštyje. Pirmasis, duotas prieš kelias savaites, be plėtojamos sąmokslo temos išsiskyrė kvailais, bet neatsitiktinai užduotais žurnalistų klausimais (pvz., ar nemanote, jog jūsų pagrindinė pralaimėjimo priežastis yra ta, jog pagrindine bendražyge pasirinkote D. Kutraitę, o ne J. Borisovą (Kutraitė buvo jau atsistatydinusi - L.G.), skirtingai nei A. Paulauskas sudaręs sutartį su V. Uspaskichu, ar konservatoriai - su B. Lubiu?) bei drastišku Pakso šūkiu „Jiems reikia mano galvos“. Antrasis interviu buvo surengtas praeitą šeštadienį, t.y. sausio 10 d.
Šiajame Paksas, toliau vaidindamas Mesiją kovoje prieš Sistemą, t.y. Elitą, t.y. Mafiją, dėl pastarųjų dienų aktualijų ugnį nukreipia prieš Konstitucinį Teismą ir… (netikėtas viražas)… pažada Liaudžiai demaskuoti šiurpiausius nuo pat Nepriklausomybės atgavimo nusikaltimus, kurių organizatoriai slepiasi po šių dienų skandalo skraiste. Tame pačiame puslapyje išspausdinamos susprogdinto Bražuolės tilto bei J. Abromavičiaus nuotraukos; kiti „tiesiogiai su puolimu prieš Paksą susiję“ kraupūs įvykiai yra, žinoma, „Mažeikių Naftos“ privatizavimas bei savanorių išvedimas į Pakaunės miškus.
Sąsajos ir lieka sąsajomis, tad daugiau Paksas nesivargina plačiau paaiškinti tų paslaptingų ryšių, o imasi plėtoti kitą temą, pavadinimu „Gerbiu, bet kritikuoju Teismą“. Kažin kaip ta jo pagarba pasireiškia? Nežinau, nes savo kritiką Konstitucinio Teismo atžvilgiu jis grindžia anaiptol ne teisiniais, o vėlgi Sąmokslo argumentais, t.y. svarbiausia priežastis, kodėl reikia abejoti Teismo sprendimu, pagal Paksą, yra E. Kūrio susitikimas bare su G. Steponavičiumi bei jo dalyvavimas naujametiniame televizijos įraše (kur klastingai į švenčiančiųjų minią buvo įsimaišę kiti apkaltos iniciatoriai)… Daugiau komentarų, manau, nereikia.
Galiausiai Paksas ramiai pareiškia: „Kaltinimų atremti nesirengiu“. Iš tikrųjų kam gi? Juk Sąmokslo teorija viską apima ir paaiškina elementaria fraze: visa tai be išimties tėra surežisuotas politinis spektaklis (arba „informacinė ataka“), kur yra „vienintelė nuostata pakeisti žmonių išrinktą prezidentą“.
Daugiau Pakso klaidžių minčių jo duotajame interviu nenarpliosiu. Nusibodo. O ir vis tiek būsiu Pakso šalininkų įtartas politiniu šališkumu. Iš tikrųjų pats neslepiu šio straipsnio tendencingumo. Tačiau kai yra peržengiamos visos ribos,- (1) kada paskleidžiama ir be atvangos kartojama Konspiracijos teorija, paniekinanti svarbiausias šalies politines ir teisines institucijas, (2) kada vienas asmuo prisiskiria sau antgamtines savybes įžvelgti ir demaskuoti visas negeroves bei įvesti Tvarką, (3) kada jis, manipuliuodamas Tautos išreikštu pasitikėjimu, drįsta tiesiai ir atvirai meluoti (ir taip pats kompromituoja Prezidento instituciją) tuo pat metu nė nemėgindamas pasiaiškinti dėl mestų kaltinimų, o (4) iškelia save kaip Mesiją, kursai vienintelis yra teisusis šioje Žemėje ir galintis pasakyti, kas iš tikrųjų yra konstituciška bei teisėta, o kas ne, ir galiausiai netgi (5) gebantis tiksliausiai atskleisti Kristaus mokymo prasmę,- stengtis laikytis „neutralios“ pozicijos vertinant šias išties autoritarines paksizmo tendencijas būtų daugiau nei dviprasmiška.
Jau dabar matyti, kad Pakso pasirinktoji komunikacinė strategija (rusiškųjų „piarščikų“ parengta pagal principą „tikslas informacinėje kovoje pateisina bet kokias priemones“), jam pačiam ir jo rėmėjams skaudžiai atsirūgo. Sutrikęs Prezidentas jau maišo dieną su rytu, o pirmadienį su savaitgaliu. Iš tikrųjų niekam nebūtų malonu būti Sausio 13-osios minėjimo metu dėmesio centre ir klausytis skaudžių kritikos žodžių iš visų pusių.
Viešai nusistebėjęs Konstitucinio Teismo ir Bažnyčios hierarchų politiniu šališkumu, pagal tą pačią logiką jis taip pat turėtų reaguoti ir į Loretos Asanavičiūtės motinos vakar išreikštą nepalankią jo atžvilgiu pilietinę poziciją. Galbūt ir būtų galima kritikuoti dalies Seimo narių demonstratyvų išėjimą iš Seimo posėdžių salės Prezidentui tariant žodį, kaip pernelyg radikalų veiksmą, tačiau būtina pabrėžti, kad pirmiausia dėl to yra kaltas būtent paties Prezidento skandalingas elgesys. Seimo narių bei kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės dalyvių vakardienos protestas - tik natūrali reakcija į Prezidento viešai skleidžiamą demagogiją.
Paksas, rodos, politinėje šachmatų kovoje nesugeba tiksliai numatyti kelių ėjimų į priekį. Užuot iškart padaręs atitinkamas išvadas ir dar skandalo pradžioje priėmęs ryžtingą sprendimą (arba atsistatydinęs, arba viešai ir atvirai išpažinęs savo klaidas), jis dėl savo nelemtojo žemaitiškojo užsispyrimo iš inercijos tęsia demagogijos kampaniją, o po to kuo toliau, tuo labiau desperatiškai stebisi visuotine, priešinga jam reakcija ir vadina tai Sistemos puolimu. Šią pamoką būtinai turi įsisąmoninti visi politikai, ir ypač populistai, pirmiausia V. Uspaskich - bene perspektyviausia Pakso pamaina.
Lietuva - tai ne Rusija ar Gudija, kur įmanoma senu sovietiniu stiliumi į savo rankas paimti visas masines informavimo priemones (o būtent ši galimybė tepateisina A. Butkevičiaus pasiūlytąją „Informacijos karo“ viešųjų ryšių strategiją). Pagrindinė tokios galimybės nebuvimo priežastis yra ne lietuviškojo charakterio bruožai (kadangi visų trijų šalių visuomenes veikia tas pats ciniškasis postsovietinis mentalitetas), o pirmiausia kryptinga Lietuvos euroatlantinė orientacija, kuri nebūtų įmanoma be aiškių ir tvirtų pastangų siekti trijų esminių jos įsipareigojimų (vadinamų dar Kopenhagos kriterijais), t.y. demokratijos, rinkos ekonomikos ir teisinės valstybės.