Ydingas ratas susiformuoja tuomet, kai įmonės tiesiog ignoruoja lizingo bendrovių įspėjimus ir nutraukia įprastą bendradarbiavimą. Negaudama jokių mokėjimų, lizingo bendrovė anksčiau ar vėliau nutraukia lizingo sutartis ir pareikalauja grąžinti turtą. Jei buvęs klientas atsisako nurodyti turto buvimo vietą ir jo negrąžina, atkurti buvusį pasitikėjimą ir normalius sutartinius santykius tampa itin sudėtinga, net jei įmonė vėliau persigalvoja ir nusprendžia pradėti derybas su kredito įstaiga dėl naujo mokėjimų grafiko.
Populiariausias lizingo objektas - komercinės paskirties transporto priemonės ir įrengimai, tad įmonės tikisi, kad tokį turtą bus nesunku paslėpti ar realizuoti. Dėl šios priežasties įmonės atsisako tokį turtą grąžinti, toliau naudoja arba perleidžia susijusiems ar nesusijusiems asmenims Lietuvoje ar užsienyje. Negrąžinamas turtas dėvisi, krinta jo vertė, o lizingo bendrovių nuostoliai auga.
Ne tik baudžiamoji atsakomybė, bet ir papildomi nuostoliai
Esamas teisinis reglamentavimas ir standartinės lizingo sutartys numato, kad nuosavybės teisės į finansuojamą turtą įmonei pereina tik sumokėjus visas įmokas lizingo bendrovei, tad įmonių argumentai dėl jų teisių į lizingo objektą yra anksčiau ar vėliau teismų atmetami. Lizingo bendrovei ir kitiems kreditoriams pateikus ieškinius teisme dėl skolų priteisimo ir turto išreikalavimo skolininko bankrotas paprastai tampa tik laiko klausimu (dėl turto ir sąskaitų arešto).
Teismo paskirtas bankrutavusios bendrovės administratorius veikia visų kreditorių naudai, tad turto atsiėmimo klausimas po įmonės bankroto sprendžiasi daug greičiau. Pažymėtina, kad įmonės vadovai gali būti teismo tiesiogiai įpareigoti atlyginti kreditorių patirtus nuostolius, jei įmonė pati laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo ir būdama nemoki toliau tęsė veiklą bei didino savo skolas. Tokios teismų praktikos jau atsiranda ir, matyt, daugės.
Dažnu atveju turto negrąžinimas užtraukia ne tik civilinę, bet ir baudžiamąją atsakomybę. Priklausomai nuo atliktų veiksmų, įmonei ir jos atstovams gali būti pritaikyti Baudžiamojo kodekso straipsniai „Turto pasisavinimas“, „Savavaldžiavimas“, „Sukčiavimas“ ar „Dokumento suklastojimas“, jei bandymas realizuoti lizingo bendrovei priklausantį turtą yra susijęs su nuosavybės dokumentų padirbimu. Praktika rodo, kad ikiteisminio tyrimo įstaigos tarptautinio bendradarbiavimo dėka gana greitai suranda į užsienį išgabentas transporto priemones, apriboja jų tolimesnį naudojimą ir bendradarbiauja atsiimant turtą.
Vadovai pamiršta, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti pateiktas ne tik bendrovei, bet ir tiesiogiai jos atstovams, jei jiems pareikšti kaltinimai. Tenka tik apgailestauti, kai jokios kriminalinės praeities neturintys, bet savo veiksmų pasekmių neįvertinę verslininkai tampa kaltinamaisiais baudžiamosiose bylose, o nuostolių išieškojimas pradedamas iš jų pačių nuosavybės.