Dvi Šanchajaus pusės

„ Atsimenu, kai tik apsigyniau disertaciją Švedijoje, vyras ir klausia: „Ką tu galvoji apie Maskvą?“ Atsakiau griežtai, kad grįžti ten, iš kur ištrūkome, nenoriu. Po kelių mėnesių jis gavo pasiūlymą vykti į Kiniją. Kadangi tai egzotiška šalis, apie kurią daug nežinome, sutikau“, - pasakojo už vokiečio ištekėjusi ir ketverius metus vyro tėvynėje gyvenusi pašnekovė. Moteris prisipažįsta, kad pirmoji pažintis su Kinija buvo šokiruojanti, tačiau per šešerius metus požiūris į daugelį dalykų pasikeitė – su tuo, ko negali pakeisti, tenka susitaikyti.

„Labiausiai šokiravo klestintis komunistinis kapitalizmas. Mano vyras trynė rankas, kaip jam įdomu, bet man buvo liūdna – priminė ne tokius jau ir senus laikus. Angliškas Šanchajaus dienraščio variantas kruopščiai koreguojamas – jame rasi tik nereikšmingas naujienas iš miesto, šalies ir užsienio. Kita vertus, tai viena saugiausių šalių. Ir čia būna vagysčių, įsilaužimų, tačiau daug mažiau nei Lietuvoje“, - svarstė pašnekovė.

Apsiprato medikė net su rytietišku supratimu apie higieną. Jos jau nebegąsdina tiesiog gatvėje antisanitarinėmis sąlygomis dorojama mėsa, nors valgyti jos niekam nepataria ir nepatars. „Jei tu čia svečias, tai ir taikykis. Jei nesugebi prisitaikyti, važiuok atgal. Vienintelis dalykas, prie kurio niekada nepriprasiu – spaudymasis“, - teigė ji.

Tačiau čia pat – visiškai kitoks Šanchajus. Pagal kultūrinio gyvenimo intensyvumą miestą galima lyginti su Niujorku – čia vyksta labai daug parodų, spektaklių, koncertų, atvyksta geriausi pasaulio atlikėjai. Bilietai į jų pasirodymus kainuoja nuo 100 iki 1000 juanių, tačiau turint galvą ant pečių ir prasigyventi sparčiai augančiame mieste įmanoma. Žmogus gali pradėti dirbti su 2 tūkst. juanių atlyginimu, o po šešių metų uždirbti jau 20 tūkst.

Tradicinė ir netradicinė kinų medicina

Pati Vaiva darbą Šanchajuje susirado nesunkiai. Ji dirba amerikietiškoje-singapurietiskoje klinikoje. Reikalavimo mokėti kinų kalbą nebuvo, nes klinika orientuota į užsieniečius arba iš užsienio grįžusius kinus, kurie taip pat puikiai moka anglų kalbą.

„Pusmetį lankiau kinų kalbos kursus. Buvau nemažai pažengusi, tačiau užpuolė darbai ir sustojau. Tai nėra kalba, kuria kalbėdamas džiaugiesi. Reikia nuolat ir sunkiai dirbti. Vis dėlto tikiuosi ateityje žinias dar pagilinti“, - dalinosi įspūdžiais moteris.

Paklausta, kaip atrodo valstybinės Kinijos ligoninės, Vaiva prisiminė prieš kelerius metus lankiusis neišnešiotų naujagimių skyriuje. Vienoje patalpoje – 30 inkubatorių ir visi pypsi, vienu metu skamba kokie 7 telefonai, sesutės „susišaukia“ iš skirtingų palatos pusių.... Triukšmas toks, kad ir sveikam suaugusiam sunku išbūti.

„Maniau, kad jei šie kūdikiai šioj palatoj išgyvens, jie gyvens ilgai ir bus stiprūs. Prieš kelis metus skyrius išsikėlė į modernesnes patalpas. Palatos kur kas mažesnės, aplinka tvarkinga. Apskritai kinų sveikatos apsaugos sistema yra nebloga. Tiesa, medicina nėra nemokama – žmogui visada tenka primokėti. Gydytojo konsultacija privačioje klinikoje gali kainuoti nuo 400 iki 600 Kinijos juanių. Valstybinėje įstaigoje kainuotų tik apie 100. Bėda, kad ne visi žmonės apdrausti.

Tie, kurie registruoti Šanchajuje, turi socialinį Šanchajaus draudimą, tačiau prisiregistruoti čia labai sunku. Mieste gali pragyventi visą gyvenimą, bet taip ir likti neregistruotas. Gyvenamosios vietos kortelė čia svarbesnė už pasą. Todėl dirbantys žmonės bando bent savo vaikus priregistruoti. Pavyzdžiui, jei vaikas patenka į prestižinę mokyklą, jau turi šansų“, - pasakojo medikė.

Nors esame labai daug girdėję apie Rytų mediciną, Kinijoje daug valstybinių ligoninių, pasirodo, dirba pagal vakarietiškos medicinos principus. Tiesa, universitete galima studijuoti ir vadinamąją tradicinę kinų mediciną. Pagrindinės studijos, per kurias gaunama žinių apie įvairias žoleles, mineralus, mokamasi diagnostikos būdų, masažo, akupunktūros, trunka tiek pat, kiek ir vakarietiškos – 6 metus.

„Pas mus klinikoje dirba gydytojas, kuris mokėsi abiejų medicinų ir bando taikyti abu gydymo metodus. Tai labai sunku, nes skiriasi pats požiūris į žmogų. Patys pacientai gydymo būdą renkasi įvairiai. Dažniausiai pas tradicinės medicinos gydytoją žmogus keliauja tuomet, kai nepadeda vakarietiški metodai ar ligos užsitęsia“, - aiškino Vaiva.

Kinų dienotvarkė – barjeras europiečiams

Lietuvė teigia per šešerius metus susipažinusi su daug kinų, bet draugų neįsigijusi. „Bendraujame daugiausiai su užsieniečiais. Šanchajuje gyvena ir 6-7 lietuviškos ar pusiau lietuviškos šeimos, mokosi keletas studentų. Kartu atšventėme Kalėdas, su mūsų pačių darytais cepelinais sutikome Kovo 11-ąją. Visi vaikai kalba lietuviškai“, - pasakojo pašnekovė.

Cepelinais Vaiva vaišino ir jos devynmečio sūnaus, besimokančio tarptautinėje mokykloje, mokslo draugus. Neseniai ten vyko vaikų gimtinių pristatymo šventė. Tik šįkart cepelinus moteris pirko iš pasaulinės parodos „Expo2010“ Lietuvos paviljono baro, kur juos pamėgo ir besilankantys kinai.

„Vaikai, kaip ir parodoje, turėjo vadinamuosius pasus, į kuriuos rinko šalių antspaudus. Aš buvau griežta – niekam jų nedėjau už dyką. Vaikai privalėjo įsidėmėti, kur yra Lietuva, išklausyti informacijos apie šalį ir bent pabandyti pataikyti kamuolį į krepšį“, - juokėsi moteris.

Anot jos, su kinais susidraugauti, be kalbos barjero, trukdo ir visai kitoks jų gyvenimo būdas – kiti interesai, kitoks bendravimo stilius, pagaliau kitokia dienotvarkė. Pavyzdžiui, kinų vaikai turi daug namų darbų, tad jos sūnui lauke tenka lakstyti vienam.

„Tėvai labai daug investuoja į vaiką. Todėl net tos šeimos, kurios pagal įstatymus gali turėti antrą vaiką (Kinijoje galioja vieno vaiko politika - DELFI), mano, kad jiems tai būtų per brangu. Viskas prasideda nuo darželio – jei patenki į prestižinį darželį, yra vilties įstoti į gerą mokyklą, o vėliau išvažiuoti mokytis į Ameriką, Australiją ar kur kitur. Baigę mokslus kinai grįžta, gauna gerai apmokamą darbą ir gali išlaikyti vaikus ir savo tėvus, kurie paprastai anksti – vos 50-ties – išena į pensiją ir dar stiprūs auginti anūkėlį.

Tarp kartų čia labai stiprus ryšys – kelios kartos dažniausiai gyvena kartu, tėvai vis dar daro įtaką jų mokslų ir partnerio pasirinkimui. Laisvalaikį visa šeima dažniausiai praleidžia kartu. Kinai negali įsivaizduoti gyvenimo be televizoriaus ir „prekinimosi“ – nebūtinai ką nors perkant, bet bent jau valandų valandas praleidžiant brangiuose ir nelabai brangiuose prekybos centruose. Auga įspūdingai išlepinta jaunoji karta, apšokinėta bent šešių suaugusiųjų, kurie sugeba pasinerti į darbą ir pinigų leidimą, bet nesugeba nei drabužių išsiskalbti, nei valgyti pasidaryti – tam net persikėlę į kitą miestą kviečiasi kartu gyventi tėvus“, - pasakojo medikė.

Kinai stengiasi valgyti griežtai tuo pačiu laiku, todėl nesigėdija išsistatyti dubenėlius net parduotuvėlėje už prekystalio. Maistas visada šiltas ir šviežias – niekada nepaliekamas antrai dienai, o valgoma tik tiek, kiek norisi, ne taip, kaip mes – nereguliariai valgydami, stengiamės prisikimšti pilvus, kiek lenda. Tačiau nutukimo epidemija dėl plintančio greito maisto ateina ir į šią šalį – nutukusių vaikų Kinijoje sparčiai daugėja.

Pati lietuvė iki šiol valganti europietišką maistą. Jis Kinijoje brangus, bet rasti jo įmanoma. „Gaminame patys, todėl neeksperimentuojame. Šeimos, kurios turi šeimininkes kines, valgo kinų maistą. Mūsų auklė, prižiūrinti dukrelę, yra filipinietė. Ją pasirinkome dėl to, kad ji katalikė, todėl mums artimesnė pagal mentalitetą, be to, puikiai kalba angliškai.

Paklausta, ar grįšianti kada nors į Lietuvą, moteris tik pečiais gūžteli – kol kas ji negalinti pasakyti, kiek užsibus Kinijoje. Pastaruoju metu pabūti arčiau Lietuvos Vaiva vis užbėga į dar keturis mėnesius parodoje „Expo2010“ stovėsiantį Lietuvos paviljoną. „Labai norėjau kuo nors prisidėti, tačiau gide dirbti negalėjau dėl savo tiesioginio darbo“, - apgailestavo pašnekovė.