Išrinktojo šalies vadovo hobis iškart tapo tikru saldainiuku viso pasaulio apžvalgininkams. Viena vertus, žvelgti į Lietuvos realybę iš paukščio skrydžio yra šviežias ir politiko pranašumą įrodantis simbolis, kita vertus – skraidymas padebesiais nuo seno buvo laikomas nerimtu užsiėmimu aukščiausio posto siekiančiam veikėjui. Bet kaip sakoma vieno gėrimo reklamoje, įvaizdis – dar ne viskas… Svarbiausia, kaip 2003-iųjų pradžioje galvojome, ar išrinktasis šalies vadovas vykdys savo programinius pažadus, o mus domino – kokie Rolando Pakso prioritetai bus užsienio politikos srityje.
Tuojau pat po pergalingo vidurnakčio, kai dar nebuvo suskaičiuoti visi balsai, jis pasiuntė signalą pasauliui. Liberalų demokratų partijos lyderis tuomet pareiškė, kad valstybės vadovų pasikeitimas nepakeis Lietuvos užsienio politikos. Prioritetai aiškūs – narystė ES ir NATO bei gera kaimynystė. Siekis pagirtinas, tačiau dabar abejotina, ar Prezidentas galės gerti už tai šampaną.
Rolandas Paksas anuomet taip pat tikino, kad oponentų kritika iškreipė tikrąjį vaizdą ir pasiuntė klaidingą signalą dėl jo užsienio politikos. Bet iš visų prioritetų išrinktasis prezidentas vėlgi išskyrė patį svarbiausią – aktyviau ginti Lietuvos interesus užsienyje, ypač ekonominius.
Tokiomis R.Pakso nuostatomis apsidžiaugė Rusijos žiniasklaida, nes jos, ko gero, sutapo su V.Putino gairėmis, vos jį išrinkus į Rusijos vadovo postą 2001-ųjų kovą. Interneto svetainė „Gazeta.ru“ pagyrė Lietuvą, kad ji iš visų trijų Baltijos šalių palaiko geriausius santykius su Maskva ir ypač draugiškai sutiko priimtas priemones dėl tranzito į Kaliningrado sritį. Kaip parodė prabėgę metai, šis pagyrimas buvo daugiau realistiškas, negu pataikūniškas. Tinklapio komentatorius netgi parašė, kad Vilnius šiuo požiūriu greičiau kaltina ne Maskvą, o griežtas ES sąlygas. Galų gale, jo nuomone, jeigu taip, tai Rusija galėtų ir nepastebėti, kad Lietuvoje pasirodė naujas prezidentas…
Tačiau nepastebėti sunku. Tuo labiau kad išrinktojo vadovo programoje buvo keletas subtilių momentų. Savo interviu „Lietuvos žinioms“ sausio 3 d. būsimasis vadovas teisingai pažymėjo, kad „sėkmingo Lietuvos žengimo į tarptautines struktūras nereikėtų tapatinti su viena asmenybe…“, bet paskui tvirtino, jog „siekiant narystės ES… svarbiausias vaidmuo priklauso Vyriausybei…“
Tačiau šalies Konstitucijos 84 str. nurodo, kad Prezidentas „sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir priima sprendimus dėl gynybos“. Tai šios institucijos prioritetinės veiklos kryptys. Dabar jau atsistatydinę R.Pakso patarėjai 2003-ųjų pradžioje teigė, kad visus užsienio politikos klausimus būtina spręsti „per vidaus ekonominės politikos prizmę“. Ir čia yra dalis tiesos. Tačiau tokia formuluotė greičiau taikytina Vyriausybės vadovui. Valstybės vadovas norėtų antraeile pareiga laikyti užsienio politiką, kuri per šiuos kelerius metus lėmė ir šalies ekonominę bei socialinę būklę.
Tada buvo aišku, kad išrinktojo prezidento komanda savo globėjo rinkimų kampaniją režisavo bemaž tiksliai. Laviruodamas ant pigaus populizmo ribos ir dažnai ją peržengdamas, R.Paksas visą šios kampanijos svorį perkėlė į vidaus politikos sferą, ypač pabrėždamas tariamai iki rinkimų buvusią „krizinę situaciją“ Lietuvos ūkyje, siaučiantį skurdą, bedarbystę, žemą pragyvenimo lygį.
Tauta myli užtarėjus, ypač kai dėl visų nelaimių pagal tradiciją kaltinama neįvardinta valdžia. Žadėdamas įvesti „tvarką“, liberaldemokratas rizikavo patekti į žinomų marginalinių pasaulio veikėjų gretą. Žibalo į ugnį įpylė jo rinkimų kampanijos simbolis – plačiai sparnus ištiesęs erelis. Aliuzijos aiškios, ir konservatorių lyderis Vytautas Landsbergis dar prieš antrąjį rinkimų turą neišlaikė neperspėjęs, kad šitaip pasireiškia „agresyvi fašistuojanti jėga su reichsmaršalo Geringo ereliu už nugaros“.
Būtent jo fone naująjį Lietuvos vadovą ir rodė kai kurios Vakarų šalių TV kompanijos. Tokiu būdu R.Pakso įvaizdžio specialistai rizikavo šį politiką sutapatinti su A. Lukašenka, V. Žirinovskiu, Le Penu ar net su pačiu Hitleriu, kuris taip pat būdamas panašaus amžiaus – 44-erių – buvo išrinktas Vokietijos kancleriu. Rusijos kairiųjų laikraštis „Pravda“ sausio 10-ąją išspausdino straipsnį intriguojančiu pavadinimu: „Lietuvą valdys Žirinovskis“. Šituo norėta nurodyti ne tik radikalių R.Pakso ir V.Žirinovskio nuostatų sutapimą, bet ir vienodus jų vadovaujamų partijų pavadinimus.
Prabėgus lygiai metams ir išvešėjus prezidentiniam skandalui aiškėja, kad nerimo gaidos 2003-ųjų sausio pradžioje nebuvo jau tokios nepagrįstos. R.Paksas vidaus ir užsienio politikos nuostatas, o gal ir visą Lietuvos nepriklausomybės esmę paliko su įtartinu vardikliu: su finansiniais įsipareigojimais kažkokiam rusų verteivai, netrukus per Prezidento aplinką ėmusiam šantažuoti valstybės vadovą.
O kaip tada su Lietuva? „Pričiom tut eta vaša Litva!“ („Kuo čia dėta jūsų Lietuva!“), – pasakytų „Dviračio šou“ personažas.
Štai tokie buvo tie Ožkos metai.