Galbūt nėra glaudesnio ryšio kaip motinos ryšys su savo vaikais. Deja, už padarytus nusikaltimus Panevėžio pataisos namuose kalinčios moterys nebegali matyti savo vaikų kasdien, nes yra nuo jų atskirtos. Todėl silpsta jų bendrystę palaikantis ryšys, kartu nyksta ir įkalintų motinų įgūdžiai rūpintis savo atžalomis.
Nuteistųjų vaikai, suprantama, tuo laikotarpiu taip pat išgyvena tragediją. Gerai, jeigu juos globoti apsiima seneliai. Tačiau dažniausiai mažyliai, nors ir laikinai netekę motinų, patenka į Vaikų globos namus, ten jais rūpinasi jiems visai svetimi žmonės.
Nuo 2009 metų pavasario Lietuvos „Carito“ projekto „Kalinių globa ir reintegracija“ iniciatoriai ir šio projekto įgyvendintojai įvairiose vyskupijose dirbantys socialiniai darbuotojai pradėjo rūpintis, kad nuteistosios, kalinčios Panevėžio pataisos namuose, galėtų susitikti su jų iš įvairiausių Lietuvos kampelių atvežamais vaikais per trumpalaikius pasimatymus.
Panevėžietėms lengviau
Prieš pusantros savaitės „Carito“ nariai septynioms kalinėms motinoms ir vienai močiutei į susitikimą atvežė vaikus. Pataisos namų direktoriaus pavaduotoja Regina Stankuvienė „Panevėžio balsui“ sakė, kad nelaisvėje laiką leidžiančioms moterims vaikai buvo vežami iš Klaipėdos rajono ir Elektrėnų.
„Panevėžietės nuteistosios, parašiusios prašymus, gali dažniau susitikti su vaikais, – aiškino R. Stankuvienė. – Jų artimiesiems atvesti juos į Pataisos namus kalinčiosioms nekainuoja. Kalinėms iš kitų šalies miestų sudėtingiau, nes artimieji neturi lėšų, kad galėtų atvežti vaikus į Panevėžį. Juk visi žinome, kokia ekonominė situacija šalyje... Todėl labai smagu, kad Lietuvos „Caritas“ įgyvendina šį projektą ir į Pataisos namus atveža vaikus susitikti su kalinčiomis mamomis iš tolimiausių šalies kampelių.“
Reti susitikimai
Dėkingos už galimybę pamatyti savo vaikus buvo ir su „Panevėžio balso“ korespondentais vakar bendravusios nuteistosios.
Marija (visų moterų vardai pakeisti, – autorės pastaba) pasakojo turinti 4 vaikus: vieni gyvena Vaikų globos namuose, kiti jau įvaikinti.
„Per pustrečių metų pirmą kartą pamačiau dešimtmetį sūnų, – atviravo moteris. – Labai apsidžiaugiau, kad net iš Klaipėdos atvyko ir galėjau su juo bendrauti net tris su puse valandos.“
Kita kalinė Regina su dukrele galėjo pabendrauti jau antrą kartą. Ją „Caritas“ taip pat atvežė iš Klaipėdos.
Galimybe pabendrauti su paaugliais sūnumis, kurie šiuo metu, kol ji už padarytus nusikaltimus leidžia laiką Pataisos namuose, globojami vaikų globos namuose, džiaugėsi ir Kristina. Tą patį sakė ir nuteistoji Rita, prieš pusantros savaitės pasimačiusi su 15-mete dukra. Prieš tai moteris ją paskutinįkart buvo mačiusi prieš daugiau nei metus – paauglė į susitikimą su mama iš Klaipėdos buvo atvežta pernai, per Motinos dieną.
Pamatytais vaikais džiaugėsi ir Inesa, laisvėje auginusi tris atžalas.
„Dukterims – 21 ir 18 metų, o sūnui – trylika, – pasakojo elektrėniškė. – Vyresnioji jau pilnametė ir pati augina mažylį, tai į susitikimą jos nevežė. Sakė, gali ir pati atvažiuoti į pasimatymą. Labai džiaugiausi galimybe pamatyti jaunesniuosius vaikus. Su jais, būdama nelaisvėje, matausi jau trečią kartą.“
Į Panevėžį aplankyti kaunietės Ugnės atvažiavo 8-metė duktė ir motina. „Smagu, kad „Caritas“ suteikė tokią galimybę – pamatyti dukrelę ir mamą. Esu dėkinga jiems ir norėčiau dar ne vieną kartą jas pamatyti, pabendrauti“, – kalbėjo jauna moteris, o jai pritarė ir kitos nuteistosios – prašė padėkoti „Carito“ nariams už gerą darbą.
Pasiteiravus nuteistųjų, o kur yra jų vaikų tėvai, ne viena sakė, kad su jais nebepalaiko ryšių. Dvi sakė, kad vaikų tėvai sukūrė kitas šeimas ir vaikais nesirūpina, nes augina atžalas su kitomis moterimis. Dvi teigė, kad vyrai mirę, o Ugnė rėžė: „Su vaiko tėvu nebendrauju. Prieš gimstant dukrai jis man liepė rinktis jį arba vaiką. Kam man toks vyras reikalingas? Pasirinkau dukrą.“
Laisvėje pažadus pamiršta
„Tik bėda, kad ne visada pavyksta sulaukti artimųjų, vaikų, kurie gyvena toli nuo Panevėžio, – kalbėjo pavaduotoja. – Daug paprasčiau toms, kurių vaikai gyvena čia pat. Tuomet ir už kelionę nereikia mokėti. Smagu, kad „Caritas“ įgyvendina tokį projektą. Tada galimybę pabendrauti su vaikais turi laisvės netekusios moterys iš kitų miestų.“
Tačiau įkalinimo įstaigos darbuotoja pridūrė, jog nelaisvėje esančių moterų jausmai vaikams kitokie nei įstatymų nepažeidusių mamų.
„Kiekvienąkart nuteistosios džiaugiasi susitikusios su vaikais. Po tų susitikimų ne viena aiškina, kad išėjusios į laisvę tuojau pat važiuos pas juos, tačiau atsitinka ir kitaip: išbuvusios įkalinimo laiką ir išėjusios į laisvę pažadus pamiršta, – apgailestavo R. Stankuvienė. – Taip jau būna ir nieko čia nepakeisi. Gražiai kalba būdamos Pataisos namuose, o laisvėje pažadus užmiršta.“
Stengiasi nenuvilti nė vieno
Lietuvos „Carito“ projekto „Kalinių globa ir reintegracija“ koordinatorius Vytautas Ilevičius „Panevėžio balsui“ teigė, kad per truputį ilgesnį nei metų laikotarpį vaikai buvo atvežti septynioms nuteistoms motinoms ir vienai močiutei (tarp jų vienai motinai ir minėtai močiutei vaikai buvo atvežti po du kartus).
„Iš viso 15 vaikučių galėjo džiaugtis susitikimu su artimiausiais jiems žmonėmis, – sakė jis. – Smagu žiūrėti į motinų ir vaikų išsiilgtų susitikimų džiaugsmo ašaras, stebėti jų nuoširdžius apsikabinimus bei neslepiamos padėkos šypsenas. Ir gera, kai matai, kaip benutrūkstantis bendrystės ryšys atsigauna ir sustiprėja...“
V. Ilevičius pasakojo, kad Lietuvos „Caritas“, gavęs finansavimą iš Vokietijos katalikų solidarumo akcijos „Renovabis“, nuo šių metų pradžios pradėjo vežti Lietuvos vaikus į įkalinimo vietas susitikti su ten bausmę atliekančiais tėvais. Dabar „Caritas“ tokių prašymų sulaukia kasdien, todėl nuogąstaujama, jog išpildyti visų norus nepakaks rėmėjų skirtų lėšų.
„Projektui „Kalinių globa ir reintegracija“ bei naujajam sumanymui vežti vaikus į kalėjimus šiais metais buvo skirta penktadaliu mažiau lėšų nei praėjusiais metais, – bėdojo V. Ilevičius. – Vaikus vežioju savu automobiliu, kuris, tokiais tempais dirbant, ilgai nelaikys. Daug lėšų reikia skirti techninei priežiūrai. Be to, vežamus pas nuteistąsias vaikus reikia pamaitinti. Tačiau sukamės kaip išmanydami – norinčiųjų pamatyti mamas ar tėčius negaliu nuvilti.“
Projekto koordinatorius kreipiasi į geros valios žmones, kurie finansine ar kitokia parama galėtų prisidėti prie „Carito“ veiklos ir taip padėtų tęsti šį gražų sumanymą. V. Ilevičius tiki, kad tik atkūrus šeimų ryšius į laisvę išėję nuteistieji turės kur grįžti ir nebenusikals.