Sutiko lengva širdimi
Nuo 1978 m. kunigas dirba Ruandoje. Tai valstybė Centrinėje Afrikoje, vadinamajame Didžiųjų Ežerų regione. Čia H.J.Šulcas įsteigė globos namus, amatų mokyklas ir gimnaziją. Šiuose globos namuose nuolat gyvena apie 150 našlaičių vaikų ir jaunimo, gimnazijoje mokosi iki 400 vaikų iš aplinkinių vietovių, netgi – sostinės senatorių bei diplomatų vaikai.
„Kodėl būtent Ruanda?“ – perklausė kunigas, labai šiltai sutiktas gausiai susirinkusių Lietuvos vaikų ir suaugusiųjų. „Prieš tai trejus su puse metų dirbau San Paule, didžiausiame Brazilijos mieste (10 milijonų gyventojų). Kai iš Amazonės grįždavau į San Paulo miestą, apimdavo liūdesys, tiesiog pykino nuo to sausakimšo miesto, kuriame namas prie namo, jokios žalumos. Vilnius, palyginti su San Paulu, yra daržas. Kolegoms Romoje pasakiau: „Siųskite mane, kur norite, bet ne į miestą.“ Man pasiūlė Indiją, Haitį ir Ruandą. Pasakė: „Jei nori būti ten, kur daug vargo, rinkis Ruandą.“ Ir aš lengva širdimi sutikau.“
Vaikų ateitis be ateities?
Ruandoje Hermanas pradėjo nuo... palapinės. Bažnyčią su vietos gyventojais statė daug vėliau. Tiesa, atvykęs rado saleziečių vienuolyną, namelį, kuriame gyveno du kunigai. Be vandens ir kitų patogumų. Teritorijoje, kuri apėmė 60 × 60 km, žmonių buvo tiršta, žvėrių taip pat – beždžionių, antilopių, net liūtų. Kunigas važinėjo ten, kur susirinkdavo krikščionys, jo kuprinėje tilpdavo „raštinė“, „bažnyčia“. Laikui bėgant išdygo tikra bažnyčia, tikra Jaunimo sodyba, kurioje vaikai yra ruošiami gyvenimui.
„Jaunimo sodybą įkurti mane paskatino pats jaunimas, – pasakojo kunigas. – Savo misionieriaus darbą visada įsivaizdavau tik tarp žmonių, ir visai nenustebau, kai jaunuoliai, su kuriais vaikščiodavome po vietinių namus ir kuo galėdami jiems padėdavome, sykį prasitarė: „Kunige, mums malonu, kad tu padedi mūsų šeimoms, bet ar gali padėti mums, jauniems, nes mes be ateities.“ Taip atsirado namai, kuriuose galima išmokti skaityti, rašyti, kuriuose galima gyventi, jausti šeimos gyvenimo ritmą.“
Penki žmonės ant vieno kailio
Tuose namuose kurį laiką šeimininkavo ir gyvenimo tiesų vaikus mokė kunigo Hermano motina Elzė, atvykusi iš Lietuvos. Ji, kaip ir Hermanas, Afriką atrado tarsi rojų. Sunku nupasakoti gamtą, ją reikia pamatyti, pajusti. Kerėjo ir vietos žmonių sveikas požiūris į pasaulį, jų širdies taurumas. Ruandiečiai turi nuostabų priežodį: ant vieno kiškio kailio gali pernakvoti penki žmonės. Svetingumas jiems yra šventas dalykas: dažnai pietums šeima teturi penkias saldžias bulves (populiariausia ten auganti daržovė), bet su kitu mielai pasidalys. Deja, pusė tenykščių kūdikių, gyvenančių palapinėse ar palaikėse molio trobelėse, miršta nesulaukę nė trejų metų.
„Sykį girdėjau, kaip mažas sūnus paklausė mamos, ar jie galėtų priimti benamę mergytę, stumdomą iš vienų namų į kitus, ir moteris, turinti tik maišą pupelių savo penkiems vaikams, sūnų apibarė, kad jis iškart jos neparsivedė. Tokių kasdienių paveikslėlių Afrikoje daug. O matytumėte, kaip tie vaikai dirba – septynerių sulaukę neša pilnus ąsočius ar bidonus vandens, kauptukais (kito būdo įdirbti žemę kalvotose vietovėse nėra) daužo suakmenėjusius žemės grumstus, sėja, sodina, ravi, nuima derlių, suka sunkias akmenines girnas ir mala grūdus...“
Per stebuklą išvengė mirties
Hermanas tikina, kad dalytis vargstančiųjų dalia jį išmokiusi motina. Iš jos jis sėmėsi pagarbaus dėmesio žmogui ir gamtai, kantrybės ir tikėjimo. Žinoma, tuos ilgus metus puoselėtas tikėjimas Dievu ir gyvybės šventumu tikrai galėjo susvyruoti 1994 metais, kai baltieji kolonistai Ruandoje įvykdė baisias skerdynes, sukurstę taikių galvijų augintojų tutsių gentį su žemdirbiais hutais.
Jaunimo sodyba buvo išdraskyta, daugybė vaikų buvo sukapoti mačetėmis: iš 120 liko dvylika. Iš viso Ruandoje buvo išžudyta apie 800 000 nekaltų gyventojų. Kunigas tuo metu buvo išvykęs ir gerų žmonių perspėtas per stebuklą išvengė mirties. Ilgai slapstėsi savanoje, kur iš vienos pusės buvo žudikai, iš kitos – krokodilai. Jį tanku išvežė Jungtinių Tautų kariškiai. „Kokius tris mėnesius kaime tvyrojo lavonų tvaikas, žudynes savo akimis matę ir džiunglėse slapstęsi vaikai buvo sulaukėję, mito šaknimis ir driežais. Nesinorėjo nieko, akimirkai buvau nuleidęs rankas. Tikrai grįždavau prie klausimo, kodėl Dievas, kuris yra meilė, tai leidžia. Atsakymas paprastas: jis, kurdamas žmogų, suteikė jam pasirinkimo laisvę, ir jau negalima to pakeisti, negalima kištis į mūsų šalių istorijas, į žmonių likimus. Belieka paklausti, kodėl žmonės piktnaudžiauja Dievo meile, nesižavi gėriu, o linksta į blogį.“
Ruandoje ilgai neužsibūna
Pasaulio spauda, nušviesdama to meto įvykius Ruandoje, taikliai pastebėjo, kad tai nebuvo vien dviejų tautelių – hutų ir tutsių – kova. Vienas iškalbingas faktas daug ką paaiškina: prieš dvejus metus iki konflikto Prancūzija į Ruandą atsiuntė aukščiausios kvalifikacijos psichologą, kuris per specialiai įsteigtą radijo stotį uoliai ir metodiškai kiršino abi tautas.
„Gyvenu Ruandoje 30 metų ir žinau, kas yra tikroji karų priežastis. Nors oficialiai tai demokratiškas kraštas (prieš ketverius metus vyko prezidento rinkimai), bet ir prezidentas, ir Jungtinių Tautų organizacijos ambasados vergauja... pinigams, dėl kurių pateisinamos žudynės. Ten atrandamas labai brangus mineralas – koltanas, už kurį ruandiečiams mokama tūkstantį kartų pigiau, negu jis kainuoja Amerikoje“, – liūdnai dėstė kunigas misionierius ir prisipažino, kad šiame krašte išgyventi ilgiau kaip 2–3 mėnesius psichologiškai yra sunku.
Ruandoje drastiškai gaudomi 10–12 metų berniukai ir mokomi karinių dalykų. Taip formuojami būsimi kariniai daliniai pulti šalį. „O Afrika tokia graži, – susimąstęs kalba kunigas Hermanas. – Ruanda – mažytė šalis, bene triskart mažesnė už Lietuvą, vos 26 tūkst. kv. km. Žmonių – 8 milijonai. Aš mokau juos žemdirbystės. Kai paklausiu, kodėl jie taip mažai augalų augina savo derlingoje žemėje, jie atsako, jog netiki, kad sulauks derliaus, gal jau rytoj bus išžudyti. Kariškiui ateiti ir nušauti žmogų – vieni juokai, jokios atsakomybės ir bausmės.“
Rinko šiukšlyno vaikus
Kunigas neapsiribojo vien darbu Afrikoje. Patyręs, kad Lietuvoje taip pat yra daug beglobių ir apleistų vaikų, įkūrė Jaunimo sodybą Kretingos rajone, Kėkštuose, kai jo šviesaus atminimo motina Elzė atsiėmė 60 ha gimtinės žemės.
Šiandien jis prisipažįsta pavargęs nuo savo sukurtų struktūrų ir būtų laimingas, jei jos funkcionuotų savarankiškai. Afrikoje to savarankiškumo jau buvo pasiekęs, deja, po genocido visko teko imtis iš pradžių. „O Lietuvoje mane sužavėjo ekologinio ūkio idėja, bet jis turi atsipirkti. Man 71 metai, ir jau negaliu panešti didelės naštos, ir nukirsti negaliu, nes kai prisimenu pradžią, kaip Kalotėje rinkau šiukšlyno vaikus... Nepatikėjau, kad tai vyksta laisvoje Lietuvoje. Baisi realybė: diena ūkanota, pilka, lyja, naršo kokie 30 šunų, žmonės – pavargę, purvini tampo ryšulius per dumblą, ir basakojų vaikų spiečius aplink. Norėdamas pažinti jų kasdienybę, bandžiau apsimesti, kad taip pat renku šiukšles, bet mane tuoj išaiškino pikti vyrai: „Ko tu čia, ko tau reikia?“ Paskui kiek atlėgo: „Ne, mūsų neišgelbėsi, bet vaikams padėk.“
Taip atsirado kunigo sodyba Kėkštuose, kur glaudžiasi vaikai. Sodyboje dirba dvi auklėtojos, dvi virėjos, vedėja ir buhalterė. Visus juos reikia išlaikyti, ir Hermanas pavargo prašinėti pinigų, bet, kaip jis sako, į balą puolęs, sausas nekelsi. Štai ir dabar išskrenda į Kanadą, nes tenykščiai lietuviai pažadėjo paramą. Padeda žmonės ir Lietuvoje, dažniausiai, žinoma, atskiros šeimos. Afrikoje paprasčiau: visiems norintiems padėti jis pasiūlo išleisti bent vieną vaiką į mokslus ir, ačiū Dievui, jau penki vaikai yra baigę universitetus, 80 lanko įvairias gimnazijas, licėjus, vienas, baigęs kunigo mokyklą, įkūrė savo mokyklinę įstaigą.
Meilę pažadėjo Kristui
Kai paklausiau, ar Hermanas, kažkada pasirinkęs kunigo kelią, niekada nebuvo susvyravęs, nesigailėjo, jis šypsodamasis atsivėrė: „Nesigailėjau, nors krizės neišvengiau. Brazilijoje viena mergaitė prisipažino mane mylinti, ir aš atsakiau jai tuo pačiu. Buvau jaunas, karštas, gražus. Greta buvusiam kunigui A.Saulaičiui pasiguodžiau: „Ką daryti, aš pažadėjau jai savo meilę.“ O jis atsakė paprastai, tačiau įtikinamai: „Bet Kristui tu taip pat pažadėjai meilę.“ Reikėjo man tuomet žmogaus, kuris tą primintų. Ir tada išlaisvėjau. Dar kolega man patarė išvažiuoti, tą aš ir padariau. Ši krizė tik dar labiau sutvirtino mano pasiryžimą eiti kunigo keliu.“