Manasis advento dangus, tiesa, nesidažė kruvinai, nežaibavo ir nelaidė žemėn žvaigždžių, bet užtat jis labai nuolankiai klausydavosi, kai mintyse dėliodavau būtent jam skirtos lotyniškos antifonos žodžius. Rorate coeli desuper et nubes pluant iustum. Tai svarbiausia advento giesmė, paimta iš Senojo Testamento pranašų. Šauksmas aukštybėms, kad jos rasotų ir išlytų mums Teisųjį. Tėvas Stanislovas tas eilutes kitąsyk išgiedodavo kaip ilgesingą romansą. Man jos tinka visais metų laikais, tačiau suprantu, kad legaliai atakuoti dangų tokiais prašymais galima tik per adventą, kai Bažnyčia primena pareigą budėti ir laukti Viešpaties atėjimo.
Iš anksto perspėju, kad ir šį sykį jokio stebuklo nenutiko, Mesijas neatžygiavo debesimis, bet anaiptol nesijaučiau dėl to apviltas ar apgautas. Adventą myliu už jo prieblandas, už šviesos pažadą, už kantrybės ir ištikimybės pamokas. Nežinau, ar laukiu Viešpaties ir ar būtų labai smagu atsitrenkus į jį kaktomuša. Pamojuoti jam ranka iš tolo, lyg nuo šventinės tribūnos Lenino prospekte, – gal ir nieko. Bet jeigu taip akis į akį su juo, su tais Apokalipsėje aprašytais jaspio ir sardžio brangakmeniais, vaivorykštėmis ir kitais fantastiškais reginiais? Netraukia. Todėl nepasipiktinau, jog per dvi savaites dangus liko kurčias signalams iš septintojo ligoninės aukšto.
Tačiau šių metų advento žinia vis dėlto atėjo. Ten pat, ligoninės balkone, iš to paties dangaus virš Vilniaus pakraščio. Kai švito ir temo, leidosi snaigės, lynojo, tame nebuvo nieko daugiau. Bet vieną vakarą manasis advento adresatas buvo apsivilkęs neperregimu rūku. Taip, kad žengęs pirmyn, rodos, atsitrenktum lyg į sieną. Bičiulis šalia net pamanė, jog kažkas per valandą įstiklino balkoną. Prašymas ką nors atsiųsti per tas miglas tapo visai bergždžias. Totališkas dangaus užsidarymas. Supratau, jog tai atsakymas. Daugiau nei nuoroda į Biblijos išminčių, kuris nematė nieko nauja po saule ir įsikandęs tvirtino, jog viskas esą “rūkų rūkas”. Daugiau nei panašumas į apaštalo Pauliaus tezę, kad mums duotas tik “mįslingas pavidalas”.
Pamilau tą advento rūką iš pirmo žvilgsnio. Debesys – pernelyg banalu ir klerikališka. Ir jau nebeįtikina, nes tiek sykių dangus virš mūsų žemės buvo visai kaip apokaliptiniuose regėjimuose, o Gelbėtojas taip ir nepasirodė. Rūkas – kitas dalykas. Jis bent paaiškina, kodėl Viešpats vis vėluoja. Kadaise yra tekę pasiklysti rūkuose. Eini eini, o atsiduri toje pačioje vietoje. Taip ir Dievas ko gero suka ratus aplinkui ir niekaip negali aptikti to mūsų aerodromo. Pasninkauk nepasninkavęs, giedok negiedojęs advento romansų – viskas perniek.
O gal ir į naudą mums, kad Viešpats tebeklaidžioja rūkuose lyg anas “gerosios animacijos” ežiukas? Kad jo neišlyja dangūs ir Baltijos bangos neišmeta į mūsų krantą, ir milžinkapiai neiškildina. Juk tada scena atiduodama mums. Ir teisė čia nekliudomai vaidinti dieviškuosius siužetus. Būti padėties šeimininkais. Turėti savo tiesas. Kartas nuo karto šauktis jo. Ar palikti jį ramybėje anapus užuolaidų. Trokšti sau ir kitiems sielos išganymo. Pareikšti, kad dangaus nereikia, o pragaras nebaisus.Užsidegus sakyti, jog būta susitikimų su juo. Juoktis ir vadinti viską pasakomis.
Galvojant apie jo antrąjį atėjimą, ne būsimas jaspio ir sardžio tviskėjimas iš tiesų baugina. Juk jeigu jis praplėštų debesis ir nužengtų, kaip meldė pranašai, ką mes darytume su jo akistata ir su visu tuo, kas pažirtų kartu jam ateinant? Ir kaip reikėtų prisipažinti, jog dažniausiai laukėm ne jo? Geresnių laikų, geresnės valdžios, švenčių, sveikatos, meilės, pergalių sporto arenose bei loterijose, ramios senatvės, gal mirties, bet tik ne jo. Čia mūsų pralaimėjimas garantuotas. Nebent jis būtų visur po truputį išsibarstęs, įsimaišęs, visur padaręs save prieinamą. Netgi tada, kai tariamės gyveną kitais dalykais, nedvasiškais ir laikinais.
Turiu ir tokią viltį, gal iliuziją, kad rūkui vienąsyk išsisklaidžius lyg žemėlapyje pasirodys tie išganingi taškai, kur buvome su juo susidūrę patys neplanuodami ir neįtardami to. Bet šiandien to nenoriu žinoti, nereikia, negundysiu Dievo. Adventas palieka man teisę būti tik žmogumi. Adventas ir jam palieka teisę būti Dievu, nepavaldžiu mūsų taisyklėms, neprognozuojamu, dingusiu užkulisiuose ar iškeliavusiu į svetimus kraštus.
Adventas be rūko būtų per daug klaikus. Turėtume skambinti visais bažnyčių varpais, pulti veidu į pelenus, užuot statę eglutes ir stumdęsi parduotuvėse. Juk Viešpats sugrįžęs žadėjo ne Kalėdų dovanėles geriems vaikučiams išdalinti, bet surengti visuotinį tribunolą. Teismo procesas vietoj šventinės kavutės. Angelai sargai staiga virsta personaliniais žandarais. Perspėjimas, kad visos paslaptys bus skelbiamos nuo stogų, kad atskirs kviečius nuo raugių, kad bus tikrinami įrašai gyvenimo knygoje.
Vieną paims, kitą paliks, tarsi kraupiuose prisiminimuose apie NKVD. “Jis tarsi lydytojo ugnis, tarsi skalbėjo šarmas”, – šiurpo nuo minties apie Viešpaties atėjimą tie patys pranašai, ką tik traukę jam ilgesingus posmus ir meldę, kad debesys jį išlytų. Ir savo pirmtako Jono Krikštytojo vizijoje jis buvo kirvis, pridėtas prie nevaisingo medžio šaknų. Kaip galėtum su meile jo laukti, kaip galėtum atlaikyti jo atėjimo dieną?
Todėl ir sveikinu dangaus kareivijas, užleidusias rūką. Per adventą galiu dabar šlovinti Dievą, kuris dėl man nežinomų priežasčių neskuba pakelti užuolaidos. Du tūkstančius metų skelbiama Evangelija, du tūkstančius metų Bažnyčia atstovauja jam ir jo Karalystei, tačiau kiekviena pastaba apie ji iš tiesų baigiasi daugtaškiu. Dar ne… Dar ne viskas ir dar ne visai taip. Kažkas mums nematomas – gal malonė, gal nuodėmė? – auga ir pildosi, rodos, tai turėtų darsyk perplėšti dangų ir atvilioti Gelbėtoją, tačiau mėgindamas tam pasirengti, apsiskaičiuoti, pasirepetuoti, visada šausiu pro šalį. Jis užsispyrusiai siekia staigmenos, paradokso, neįmanomybės.
Jeigu reikia laimingos pabaigos, optimistinės gaidelės, – štai žinutė parapijos laikraštėlyje: Kalėdas tikrai švęsime įprastu laiku. Ir bėgančioji eilutė TV ekrane tai kasdien patvirtina. Čia jokių netikėtumų, jokio pavojaus nebus. Kiekvienais metais iš anksto žinomas jų scenarijus ir priežastys būti linksmiems. Tiesa, nelaukiu, kad advento migla imtų ir išnyktų stebuklingąją gruodžio 25-osios naktį. Man Viešpats ir toliau pasiliks rūkų rūke su visais “dar ne”. Tik žinau, kad žvelgdamas į gipsinį, medinį, popierinį vaikelį ant tikrų ar nupieštų šiaudų darsyk smilktels baisus įtarimas, jog anapus miglos yra panašus paveikslas. Laimei, jo čia nelemta pamatyti. Dievaži, neatlaikytume. Nei mes, nei altoriai.