Buvo akivaizdu, kad šalių - Lenkijos ir Ispanijos, palyginti su daugeliu kitų šalių, - pozicijos pernelyg smarkiai skiriasi. Taigi ES Konstitucijos, kuri rengta tam, kad ES efektyviau funkcionuotų po naujųjų narių priėmimo, valstybių narių vyriausybės nepatvirtino.
Galima įvairiais pjūviais analizuoti žlugusį bandymą reformuoti ES institucijas ir jo pasekmes tolesnei ES raidai po jos plėtros. Šiame komentare bus apsiribota viena tema – Konstitucijos ir išmokų iš ES biudžeto sąsajomis.
Ir ES tarpvyriausybinėje konferencijoje rudenį, ir pastarosiomis dienomis vis pasigirsdavo Vokietijos (daugiausia mokančios į ES biudžetą) ir kai kurių kitų turtingiausių Sąjungos šalių politikų pasvarstymai apie tai, jog po plėtros atėjus naujam ES finansiniam laikotarpiui (2007-2013 m.) reikia mažinti Sąjungos biudžeto išlaidas.
Atsižvelgdami į šių pasisakymų politinį foną, daugelis komentatorių netrukus padarė išvadą, kad šitaip didžiosios ES valstybės bando pastumti Lenkiją ir kitas Konstitucijos tvirtinimą stabdančias šalis greičiau pritarti Konstitucijos projektui. Paprastai kalbant, jei dar spyriositės dėl jūsų galią ES institucijose mažinančių ES Konstitucijos nuostatų, ateityje būsite nubaustos mažesnėmis išmokomis iš bendro biudžeto.
Kai kurie komentatoriai taip pat netruko pastebėti, kad daugelis būsimųjų ES narių, įskaitant ir Lietuvą, greičiausiai kaip tik dėl galimų finansinių sankcijų laikėsi atokiau nuo „užsispyrusios“ Lenkijos.
Aišku, kad tokias sąsajas tarp institucinių ES reformų ir išmokų iš ES fondų paneigtų bet kuris ES valstybės narės politikas. Be to, ES išmokos yra skiriamos programiniu principu, todėl dažniausiai tiems patiems tikslams finansuoti skiriamos lėšos pasiskirsto tarp įvairių ES valstybių, regionų ir visuomenės grupių.
Tačiau yra gana išsamiai įrodyta, kad iki šiol finansinėmis išmokomis ES dažnai atsilygindavo integraciją stabdančioms šalims už jų paramą konkretiems integracijos projektams. Dažniausiai pateikiamas pavyzdys – ES struktūrinių fondų didinimas, kurio didžiausia nauda atiteko Ispanijai, Portugalijai ir kitoms Pietų Europos šalims narėms už jų pritarimą pinigų sąjungos kūrimui. Taigi nevertėtų atmesti galimybės, kad finansinių išmokų argumentas gali būti naudojamas ne tik kaip „meduolis“, bet ir kaip „lazda“.
Tokiu atveju pagrindinis ir mums svarbiausias klausimas – kaip turėtų elgtis Lietuvos atstovai, kai svarstomi tokie valstybės ilgalaikiams interesams svarbūs (nors ir techniniai bei nuobodūs) klausimai kaip balsavimo procedūros ir kai pernelyg „užsispyrusiai“ šaliai gali būti užsiminta apie išmokų iš ES fondų mažinimą?
Kitaip sakant, kas mums yra svarbiausia ES – išmokos iš jos biudžeto ar kiti dalykai, pavyzdžiui, nediskriminacinis dalyvavimas Sąjungos vidaus rinkoje, geresnis atstovavimas ES institucijose ir panašiai?
Atrodo, kad iki šiol Lietuvos politikams ir diplomatams svarbiausi buvo ES fondai, o visa kita – antraeilės reikšmės dalykai. Tai patvirtina ir referendumo kampanijos akcentai, ir Lietuvos dalyvavimas diskusijose dėl ES ateities prioritetų, ir pasyvi pozicija ES institucijų reformos atžvilgiu.
Tokios pozicijos greičiausiai laikomasi dėl to, kad ne finansiniai (ypač instituciniai) klausimai yra mažiau suprantami, be to, jie yra ne tokie patrauklūs rinkėjams. Tačiau tokia pozicija yra ne tik neparemta ekonomine argumentacija, bet ir gali turėti nepageidaujamų politinių pasekmių.
Pirmiausia apie ekonominę ES fondų teikiamą naudą. Galima pagrįstai tvirtinti, kad pastaruoju metu Lietuvoje įsivyravusi „ES fondų karštligė“ anksčiau ar vėliau nuvils nemažai verslininkų ir apskritai turės menkesnę nei tikimasi naudą šalies ekonomikai. Ir ne vien dėl to, kad turbūt ne visi išsiderėti ES pinigai Lietuvoje bus įsisavinti dėl kofinansavimo ar, tai dar svarbiau, gebėjimo parengti tinkamus projektus, juos įgyvendinti ir atsiskaityti trūkumo.
Apskritai ES finansavimas turi dar mažai įvertintą verslo lūkesčius iškreipiantį poveikį. Šiuo metu Lietuvoje labai daug dėmesio ir lėšų skiriama vien tam, kaip „įsisavinti ES fondus“, o ne plėtoti savo verslą ir naudotis ES lėšomis tik kaip potencialia šalutine konkrečių verslo problemų (kvalifikacijos trūkumo, rinkodaros įgūdžių) sprendimo priemone. Beje, verslo paramai bus skiriama tik nedidelė fondų dalis, nes trečdalis lėšų teks žemės ūkiui, o dar didelė dalis – infrastruktūros ir aplinkosaugos projektams.
Kalbant ekonomikos terminais, ES fondų pasiūla iškreipia motyvacijas investuoti, o dėl to greičiausiai mažės bendras investicijų atsipirkimas ir jų nauda visai šalies ekonomikai. Be to, ir tais atvejais, kai ES parama bus skiriama verslui, galimas jos neigiamas šalutinis poveikis – konkurencijos iškreipimas. Ar tikrai vienodomis sąlygomis konkuruos tie, kurie sugebės gauti ES lėšas, ir tie, kurie jomis nesinaudos?
Taigi ES fondų nauda nėra tokia akivaizdi, kaip kai kam atrodo. Aišku, kad pasinaudojusieji šia parama turės tiesioginės naudos. Tačiau poveikis visai šalies ekonomikai ir visuomenei toli gražu nėra vienareikšmiškai. Galima būtų sveikinti ES teikiamą paramą, jei ji būtų skirta (ir iš tiesų naudojama) svarbiausioms dar nebaigtoms reformoms Lietuvoje finansuoti – švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės šalpos ir vidaus tvarkai palaikyti.
Ne trumpalaikiams politiniams tikslams, remiant įtakingiausias rinkėjų ir rėmėjų grupes, o reformoms, kurios turėtų ilgalaikes teigiamas pasekmes visai visuomenei. Toms sritims, kurias kai kas vadina viešosiomis gerybėmis, tačiau kurios paprastai pamirštamos, kai prasideda pinigų dalybos. Tačiau dėl įvairių priežasčių ES lėšos tokiems tikslams neskiriamos.
Tad atsižvelgiant į nevienareikšmišką ES fondų poveikį sunku pateisinti jiems skiriamą reikšmę Lietuvos interesų ES skalėje. Palyginti su institucinės reformos klausimais, kurie turi ilgalaikį poveikį šalies galiai, ir galimybėmis būti išgirstais, ES išmokos dažnai turi tik demonstracinį ir trumpalaikį poveikį. Lietuvos prioritetų skalėje jos turėtų būti geriausiu atveju trečioje vietoje po institucinių klausimų ir galimybių laisvai prekiauti ir judėti ES bendrojoje rinkoje.