Kad Lietuvai reikalinga tikra kairioji politinė jėga, aišku daug kam. Aišku taip pat, kaip ir tai, kad kairiosiomis save laikančios dabar egzistuojančios politinės partijos neatstovauja savo ne itin išrankių rinkėjų interesų, dažniausiai pasikliaudamos rėmėjais, ir sparčiai „buržuazėja“, vertinant kairiųjų žargonu.

Socialdemokratai ir kitos parlamento kairiosios grupuotės neturi nieko bendra su kairumu. Buvusioji sovietinė nomenklatūra, niekad neatstovavusi tiems, kuriems neva dirbo, gebėjo greitai „persiorientuoti“ ir dirbti kapitalizmo sąlygomis, patekdama į elito pasaulį ir per tą atstumą nespėjusi „atsiminti“ rinkėjų interesų.

Didžiąja dalimi dėl to, o ir dėl komunizmo mito žlugimo bei jį sekusių bauginimų, kaltinimų „anai santvarkai“ ir naujo provakarietiško kurso, „kapitalistinės“ ideologijos greito perėmimo, žodis „komunizmas“ ilgai varė mums alergiją. Nuo jo buvo „atsižegnota“, surengus tarptautinį tribunolą. Naiviai manyta, kad „jie“ nebesugrįš. Bet sugrįžo.

Kodėl visi socialistus, tampančius komunistais, pastebėjo tik dabar? Socialistų partija, savi „jedinstvininkai“, Lietuvoje veikė nuo pat nepriklausomybės pradžios. Jie stengėsi triukšmauti, bet neturėjo savo partijos gretose tokių veikėjų, kaip J.Veselka, V.Šustauskas, tokių gelbėtojų – autopilotų, kaip R.Paksas ar globėjų, kaip V.Uspaskichas. Jie buvo pilkos pelės dešinėjančiame socialdemokratų fronte, bet vis nespėdavo pasinaudoti situacija, nors ir svajojo apie valdžią. Tokia situacija tapo paskutinysis politinis skandalas, sukėlęs šalyje visuotinę sumaištį. Didieji ekstremalių situacijų gerbėjai, įvairūs radikalai, neturintys ką prarasti, suprato, kad dabar jų laikas. Pasivadinę komunistais, jie mano sukelsią dar daugiau chaoso ir klyksmo.

Kai neseniai LTV laidoje „Dviguba teisybė“ pasirodė jaunieji komunistai, veltui galima buvo tikėtis jų tarpe pamatyti bent vieną inteligentiškesnį veidą. Nuo kitoje pusėje įsikūrusių savo priešininkų jie skyrėsi pabrėžtinai prasta apranga, kurią net varguomenės atstovas, turįs kokių nors politinių ambicijų ir tuo tikslu einąs į TV, būtų vargiai išdrįsęs dėvėti. Toks stilius pateisinamas nebent laiko nuojautos nebuvimu – galbūt jie vis dar mano gyveną Stalino laikų Rusijoje, kur vatinukai išgyveno savo aukso amžių? Tai – tikras retro stiliaus pavyzdys, postmoderno laikotarpiu jis daro tinkamą įspūdį – taigi, galbūt netrukus sulauksime „kaukėtų“ komunistų elitiniuose priėmimuose?

Negalima tyčiotis iš žmogaus išorės, bet, deja, vidus labai tą išorę atitinka. Darbininkų ir profsąjungų atstovų, kurie dalyvauja partijos veikloje, tikslai nesiskiria nuo Markso laikais iškeltų Europoje vizijų. Nekaltas noras pagerinti darbininkų darbo sąlygas virto gulagais ir tame fone nėra didesnės banalybės, nei tos, kurią pasakė vienas filosofas. Perfrazuotai ji skambėtų taip: stengiausi padaryti geriau, o išėjo blogiau. Dabar grįžtama prie senųjų idealų, tiksliau, apie tai kalbama, o iš tikrųjų mėginama gauti dividendų iš nekairuoliškų kairiųjų iki šiol daromų valdymo spragų. Tokia spraga gali būti įvertinta ir pati profsąjungų veikla, dažnai apsiribojanti mitingavimu ar pinigų plovimu, bet realiai liekanti nefunkcionalia. O tai sukelia didelių problemų dirbančiam žmogui. Bet paremiant Rolandą Paksą tikėtis įtakos politiniame gyvenime yra lygiavertiška tikėjimui, kad šis įves diktatūrą mafijai, dėl kurios (diktatūros – K.P.) pasekmių turi problemų dabar.

V. Troščenkos partijėlės atstovaujamo komunizmo galimybė Lietuvoje yra dar vienas muilo burbulas. Tikriausiai tai bus dar viena triukšmadarių gaujelė, kuriai tariamo gyvumo priduos tik partijos vardas. Taip yra dėl to, kad pokomunistiniuose kraštuose, dar gyvenančiuose apskritai be gilių politinių tradicijų ir su dideliu praeities balastu, komunizmo suklestėjimas būtų suprastas kaip totali destrukcija.

Lietuvai reikalinga politinė kairė. Bet ji įmanoma tik tuo atveju, jei tokioje partijoje dalyvautų iškilių asmenų, intelektualų, kurie sugebėtų išlaikyti pusiausvyrą tarp rimto, mokslinio kairiosios ideologijos pagrindimo ir kasdienybės reiškinių, nematomų plika elito akimi. Labiausiai vykęs kairumo receptas yra kritikuoti esamą santvarką, ir tokių gaidelių Troščenkos kalbose tenka išgirsti. Bet atminkime, kad buvimas valdžioje atima minėtąją galimybę kritikuoti, kaip ir ideologija keičia ideologiją. Kritika privalo būti konstruktyvi, turėtų nenuslysti nuo socialinės iki politinės tematikos.

Kritikai turi patys prisidėti kuriant mąstančią visuomenę, o ne kelti chaosą. Taip pat turi kurtis stiprios ir realią įtaką ne tik politiniam, bet ir socialiniam valstybės gyvenimui turinčios profsąjungos. Tik tokiu būdu – inteligentų „infiltracijos“ ir veiklos socialinio pobūdžio – kairieji gali tapti rimta politine jėga. Bet tik brandžioje visuomenėje, kur leistina ir patriukšmauti, ir avangardiškai papokštauti.

Tuo tarpu V.Troščenkai galėčiau pasiūlyti politinį receptą, labiausiai tinkantį Lietuvos realijoms – pasirodyti kokiame nors elito renginyje ir taip patraukti dėmesį, kokį jau sukėlė Renatos Smailytės pasirodymas „Be tabu“ šventėje. Gal taip bus patenkinti šio žmogaus geismai ir sėkmingai įveikta komunizmo šmėkla?

Šaltinis
Atviros visuomenės kolegija
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją