Tūlam piliečiui VTF veikla – tikra mistika. Skelbiami lyg ir vieši privatizavimo konkursai, vėliau – paslaptingos derybos, kuris nors iš pretendentų laimi, likusieji piktinasi skaidrumo stoka, grasina teismais. Tuo tarpu orūs VTF valdininkai savo sprendimus komentuoja kaip vienintelius galimus, kuriuos po to patvirtina Vyriausybė.
Alkoholio gamybos įmonių privatizavimas tiesiog apnuogino šio proceso ydas, o pastarųjų savaičių įvykiai atskleidė buvus šešėlinius susitarimus iš esmės dėl visų bendrovių pirkimo. Deja, vis dar negirdėti teisėsaugos institucijų balso, tyli Seimo Ekonomikos komitetas ir privatizavimo komisija. Tad kas iš tikrųjų vyksta už VTF durų?
Vadovaujantis LR Vyriausybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 5 straipsniu, užtikrinti šio proceso priežiūrai įsteigta speciali 13 narių Privatizavimo komisija. Atrodytų, būtent ši komisija, kurios narius skiria ir atleidžia Seimas, privalo būti valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo akys, ausys ir sąžinė.
Tačiau taip nėra. Privatizavimo komisija geriausiu atveju atlieka pasyvaus stebėtojo funkciją, o blogiausiu – tampa neskaidraus proceso priedanga. Ypač tai buvo ryšku, kai šios komisijos pirmininko antpečius nešiojo atsainusis akademikas, per visą savo veiklą nė karto neištaręs „ne“ ir net nebandęs keisti ydingos privatizavimo tvarkos. Nors tokia būtinybė buvo iškilusi ne kartą. Prisiminkime daugelio stambių valstybės objektų privatizavimo eigą, išgrobstytą turtą, įkandin sekusius tyčinius bankrotus, į gatvę išmestus tų įmonių darbuotojus. Kauno „Inkaras“, Mažeikių „Oruva“, Vilniaus „Žalgiris“, šimtai kitų įmonių, kurių privatizavimo programoms komisija pritardavo. Komisijai suteikta teisė tarti savo žodį ir vėliau, jeigu kyla įtarimų dėl procedūros neskaidrumo ar kitokių papildomai paaiškėjusių aplinkybių. Deja, šia teise nepasinaudota.
Privatizavimo komisija būdavo akla ir kurčia, o VTF būtent tokios, niekuo nesidominčios ir nesirūpinančios komisijos ir reikėjo. Reikėjo komisijos, kuri idealiai atliktų priedangos funkciją. Šitaip buvo ir Mažeikių naftos privatizavimo atveju, kai privatizavimo programai buvo pritarta be ypatingų dvejonių.
Aiškiai matyti, kad valstybės turto privatizavimas nuo pat pradžių buvo persisunkęs politika, kurios įtaka, įsikišus asmenims iš aukščiausiojo ešelono, tapdavo itin galinga. Jei komisija būtų bent pabandžiusi teisinėmis priemonėmis atremti politikų ir vykdomosios valdžios pareigūnų spaudimą, visas privatizavimo procesas galėjo pakrypti kur kas naudingesne visuomenei linkme.
2002 m. pagaliau buvo pakeista privatizavimo komisijos sudėtis. Sunku įvertinti, kiek per pusantrų metų naujoji komisija sugebėjo realiai „praskaidrinti“ valstybės turto privatizavimo procesą, tačiau bent jau iš pažiūros jos veikla tapo dalykiškesne. Seimui pateiktoje komisijos darbo ataskaitoje nurodoma, kad buvo gilintasi į daugelio objektų privatizavimo ypatumus. Per pusantrų metų įvyko 78 komisijos posėdžiai, kuriuose daug kartų buvo nepritarta privatizavimo programų ar pirkimo-pardavimo sutarčių projektams. Komisija ilgai abejojo VTF pateiktu Birštono sanatorijos „Versmė“ privatizavimo scenarijumi, aiškinosi apie šio objekto potencialaus investuotojo patikimumą ir finansines galimybes. Ne vieną kartą buvo tikslinamos rezonansinių alkoholio gamybos įmonių privatizavimo sąlygos. Deja, dažniausiai komisija būdavo priversta sutikti su VTF siūlomais variantais.
Paradoksalu, tačiau dėl kelių nepritarimo atvejų komisijos pirmininkas dabar priverstas aiškintis... teismuose.
Štai minėtoji Birštono sanatorija „Versmė“, kurios privatizavimu suinteresuota visuomeninė organizacija „Lietuvos invalidų sporto draugija“. Akivaizdu, kad už šios kuklios, vos galą su galu suduriančios invalidų sporto draugijos stovi šešėlinis pirkėjas, dėl nežinomų priežasčių nenorintis savęs identifikuoti.
Komisijai nepritarus šio objekto pirkimo-pardavimo sutarčiai, invalidų sporto draugija šių metų pradžioje ją apskundė Vilniaus apygardos teismui. Taip pat pasielgė ir UAB „Jūros smeltė“, apskundusi privatizavimo komisijos sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Keisčiausia yra tai, kad teismai, nė kiek neabejodami šių ieškinių žinybingumu, ne tik priima juos iš esmės nagrinėti, bet ir įpareigoja komisiją panaikinti savo pačios sprendimus, t.y. pritarti komisijai įtarimą keliančioms pirkimo sutartims.
Taigi klostosi paradoksali situacija. Komisija, užuot gilinusis į privatizavimo peripetijas, priversta gaišti laiką teismuose ir įrodinėti, kad ji – ne kupranugaris, t.y. neturi juridinio asmens teisių, todėl ir negali būti atsakovu. Išeitų, kad komisijos pirmininkas į teismą vyksta kaip privatus asmuo, kuris turi aiškintis, kodėl kolegialumo principu veikiančios komisijos nariai nepritarė vienam ar kitam VTF pasiūlytam variantui. Dar keisčiau, kai teismams nagrinėjant šiuos ieškinius VTF dalyvauja kaip trečioji šalis, solidari su komisijos sprendimu nepatenkintu ieškovu, ir net pritaria jo argumentams. Išeitų, kad VTF bylinėjasi su privatizavimo komisija.
Susiklosčiusi situacija verčia iš esmės keisti privatizavimo komisijos statusą. Pagaliau ji privalo tapti solidžia ir principinga privatizavimo proceso kontrolės ir priežiūros institucija, turinčia realią teisę „blokuoti“ ne tik VTF teikiamas programas ir pirkimo-pardavimo sutarčių projektus. Šios komisijos galios turi siekti ir pardavimo sutartyse numatytų įsipareigojimų vykdymo laikotarpį.
Šiuo metu kilo įtarimų, kad neskaidriai nupirktos didžiausios alkoholio gamybos bendrovės „Stumbras“ naujiesiems šeimininkams pristigo lėšų apmokėti už įsigytą objektą. Atrodo, surastas būdas, kaip pasiskolinti pinigų iš paties „Stumbro“, t.y. nupirkti įmonę už jos pačios lėšas? Tokio privatizavimo schema buvo sėkmingai išbandyta įsigyjant kitus stambius objektus, pvz., staklių gamyklą „Žalgiris“. Kas gali išsklaidyti tokius įtarimus? Aišku, kad to nedarys VTF, kuris pats dalyvavo painiuose privatizavimo žaidimuose. Tam reikiamus įgaliojimus turi Vyriausybė, tačiau jai irgi nereikalingas dar vienas triukšmas. Valstybė ir vėl bus apmulkinta, nes jos interesus atstovaujančios institucijos, pasirodo, nesiekia kuo didžiausios naudos.
Todėl būtent privatizavimo komisija turėtų tapti centru, valdančiu matomas ir nematomas šio itin sudėtingo proceso gijas. Siekiant šio tikslo turėtų būti iš esmės pakeistas ir jos statusas. Ji negali būti kartkartėm susibėgančių visuomenininkų būrelis, gaunantis simbolinius atlyginimus ir iš esmės priklausantis nuo VTF teikiamų malonių. Formaliai VTF yra komisijos darbdavys, nes su juo darbo sutartis yra pasirašę atlyginimus gaunantys komisijos nariai. Tai dar vienas nonsensas.
Privatizavimo komisija turėtų tapti visiškai nepriklausoma ir savarankiška institucija, turinti juridinio asmens statusą, tam tikrą administraciją, galinčią realiai atlikti kontrolės ir priežiūros funkcijas. Kitaip turėtų būti organizuota ir jos veikla. Komisijos nariai fiziškai negali susipažinti su vos ne posėdžio išvakarėse įteikiamu privatizavimo programų paketu, kuriame – 100 ir daugiau objektų. Norėdamas sąžiningai atlikti savo darbą, komisijos narys privalo susipažinti su parduodamų objektų turto vertinimo ataskaitomis, finansine atskaitomybe ir audito išvadomis.
Mažiau slaptumo – mažiau ir abejonių
Visiškai natūralu, kad gali iškilti abejonių dėl parduodamų objektų turto vertinimo pagrįstumo, todėl komisija privalo turėti galimybę atlikti priešpriešinį turto vertinimą bei patikrinti audito išvadas. Kita vertus, būtent komisija turėtų domėtis VTF veikla ir jos skaidrumu. Panašiai elgiasi Vertybinių popierių komisija, siekdama skaidrumo prekyboje akcijomis. Ar žino visuomenė, kas vyksta už storų VTF durų? Aišku, kad ne. Tuo tarpu ši aplinkybė verčia abejoti, kad šios įstaigos tarnautojai siekia naudos valstybei.
Nors šiuo metu valstybės ir savivaldybės objektai parduodami vadinamuoju viešo konkurso būdu, tačiau iš esmės tai – itin užslaptintas procesas. Tvirtinama, kad patikimiausias būdas konkurso nugalėtojui nustatyti – siūlyti vokuose. Deja, būtent ši forma sukuria sąlygas korupciniams susitarimams, nes itin „slaptas“ vokų turinys neretai tampa žinomas suinteresuotiems asmenims dar iki juos atplėšiant. Galima būtų sutikti, kad „siūlymai vokuose“ – priimtinas būdas parduodant svarbius ir stambius objektus. Tačiau ir šiuo atveju vokų su siūlymais kelias negali būti paliktas vien VTF žinioje.
Komisija turėtų itin įdėmiai stebėti visas procedūras: kaip gaunami, registruojami, saugomi ir ypač atplėšiami vokai. Ne tokie reikšmingi valstybės ir savivaldybių objektai galėtų būti parduodami viešuoju būdu, t.y. geriausią siūlymą (kainą) skelbtų varžytynes vykdančiojo plaktukas. Reikalui esant su nugalėtoju galėtų būti aptariamos papildomos sąlygos. Tuomet sumažėtų VTF ir jam įtaką galinčių daryti politikų bei pareigūnų reikšmė, o tuo pačiu – ir korupcijos galimybės. Objektai būtų parduoti už tikrąją rinkos kainą.