Vienišų herojų galima sutikti kiekvienoje gyvenimo srityje. Vilniečius gelbėja jų dangoraižinis meras, banditus gaudo nepailstantis generalinis komisaras, runkelius ir pilstuką užstoja vyriausiasis Lietuvos žemdirbys, biudžetą narsiai, pasinaudodama rytų kovos menų žiniomis, gina ministrė, na, ir visą šalį nuo Blogio saugo ir su juos kovoja pagrindinis Lietuvos herojus.
Lietuviškas herojus tam, kad būtų tikras herojus, turi atitikti kelis reikšmingus kriterijus:
1. Herojus turi būti puolamas. Visi puolantieji turi būti įvardijami Blogiu, su kuriuo herojus ir kovoja. Taip jis įprasmina savo heroizmą.
2. Herojus turi būti vienas. Jis gali turėti padėjėjų, bet jie turi jam pakenkti arba jį išduoti. Tokiu būdu jie būtų priskirti Blogiui, tuo parodant kokia sunki herojaus kova ir koks jis artimas mums – jis taip pat klysta. Šeima turi būti antrame plane arba jos turi nebūti. Geriausia, jeigu jie augintų gėles ir melstųsi dievui.
3. Herojus turi žadėti. Daug žadėti. Kuo daugiau, tuo geriau. Žmonėms pažadai patinka, o statistiškai herojai įvykdo tik apie 25 procentus savo pažadų, ar dar mažiau. Likusios dalies nevykdymas pateisinamas Blogio trukdymu. Žr. punktą nr. 1.
Herojui atitikus šiuos kriterijus garantuojamas liaudies palankumas ir skiriamas tam tikras laiko periodas savo veiklai vykdyti (išskyrus tuos atvejus, kai sukuriamas pagrindinis Blogio ginklas – komisija).
Herojai yra nemirtingi. Blogiui nugalėjus herojų, į jo vietą stos kitas, nes legendos yra nemarios, o viltis yra daugiavaikė mama. Ir nereikalingi lietuviams nei laumžirgiai, nei kiti vabaliukai. Senieji Holivudo scenarijai veikia kur kas efektyviau.