Pasak konferencijos dalyvių, žmonių gyvenančių su ŽIV/AIDS diskriminacija ir stigma (etiketė, dėmė) tebėra gajos buvusiose Sovietų Sąjungos bloko respublikose. Pranešėjų teigimu, toks požiūris įtakoja ir gydymo prieinamumą, kuris šiuo metu pasiekiamas labai ribotam skaičiui gyvenančiųjų su ŽIV.

Konferencijos dalyviai teigė, kad problemos, su kuriomis susiduria žmonės, gyvenantys su ŽIV, panašios daugumoje Rytų Europos regiono šalių. „Dažnai elementarios medicininės pagalbos neprieinamumas rodo, kad gyvenantys su ŽIV yra nepageidaujama visuomenės grupė, šalia kurios ir dažnas medikas jaučiasi „nesaugiai“, – pasakojo p.Igoris, atstovaujantis Lietuvos pozityviųjų grupę (LPG). Jis teigia, kad AIDS centro duomenimis, šiuo metu Lietuvoje ŽIV diagnozuota 834 asmenims. „Iki šiol neparengta įstatyminė bazė, kuri suteiktų galimybę gauti pilnavertį valstybės dotuojamą gydymą tiems ŽIV nešiotojams, kuriems gydymas yra būtinas pagal jų sveikatos būklę, o tokių, laukiančių valdininkų malonės, šiuo metu yra 80, artimiausiu metu gali būti 2-3 kartus daugiau. Pilnavertį antiretrovirusinį gydymą gauna tik 27 žmonės, kurie, artėjant Naujiesiems metams, nėra tikri, jog valstybė bus pajėgi ir toliau jais pasirūpinti…“, – sako p.Igoris.

Tuo tarpu nevyriausybinę organizaciją „Narkomanų tarpusavio pagalbos iniciatyvos“ (NTPI) atstovaujanti p.Irina Skriabina džiaugėsi, kad jų organizacija šiemet laimėjo visas 9 bylas (2 administracines ir 7 baudžiamąsias), kuriose dalyvavo kaip visuomenininiai-gynėjai ir atstovavo narkotikų vartotojų interesus. Pasak p.Irinos, dalyvaujant teisminiuose procesuose, organizacijos darbuotojai kruopščiai analizuoja visus dokumentus, susijusius su bylomis, konsultuojasi su teisininkais-savanoriais.

„Įrodyta, kad narkotikų vartotojas, patekęs į kalėjimą,nepakeičia gyvenimo būdo, priešingai – būdamas kalėjime jis ne tik padidina narkotikų dozę, bet ir dažniausiai užsikrečia ŽIV“, – pasakoja NTPI atstovė. Gydymas, pasak p.Irinos, yra vienintelis kelias sumažinti riziką aplinkiniams bei grąžinti į gyvenimą narkotikų vartotojus ir ŽIV epidemijos paliestus žmones, kurių dauguma yra jauno ir darbingo amžiaus žmonės.

Kalbėdama apie gydymą p.Irina pabrėžė, kad vartoti narkotikus žmones paskatina labai įvairios gyvenimo aplinkybės, o ypač stipri psichologinė priklausomybė nuo narkotikų, turėtų skatinti ieškoti kuo įvairesnių gydymo būdų, programų. „Vieniems efektyvi metadono programa, kitiems 12 žingsnių programa, tretiems padeda reabilitacijos programos ir t.t.“, – teigia p.Irina.

Viešnios iš Ukrainos ir Baltarusijos, gyvenančios su ŽIV, pažymėjo, kad jų atstovaujamos organizacijos taip pat aktyviai pasisako ir stengiasi įtakoti valdžios sprendimus dėl efektyvaus, pilnaverčio ŽIV gydymo prieinamumo. Visi pranešėjai pabrėžė, kad gydymas būtinas ŽIV stadijoje, bet ne tuomet kai jau diagnozuota AIDS ir gydymas tampa nebeefektyvus.

Konferencijoje buvo pranešta, jog Lietuvoje ir Baltarusijoje gydymas antiretrovirusiniais vaistais 1 mėn kainuoja apytiksliai nuo 1-1,5 tūkst. JAV dolerių, tuo tarpu Ukrainoje, tokia pinigų suma reikalinga užtikrinti 12 mėn gydymui. Pasak Lenos Stryžak, „Ukrainos žmonių gyvenančių su ŽIV tinklas“ atstovės, Ukrainoje gydymo antiretrovirusiniais vaistais kainas pavyko sumažinti jų organizacijos, taip pat vietinių vaistų gamintojų bei valdžios pastangų dėka. p.Lena pabrėžė, kad Ukraina pripažinta viena iš pirmaujančių valstybių pagal ŽIV plitimą Rytų Europos šalių regione.

Kalbėdami apie gyvenančių su ŽIV, taip pat narkotikų vartotojų integraciją į visuomenę, konferencijos dalyviai pabrėžė, kad labai svarbu, jog visuomenė suvoktų, kad tai yra ligos, kurios galbūt nėra genetiškai paveldimos kaip vėžys, diabetas ar kt., tačiau ne mažiau skausmingos tiek patiems sergantiems, tiek jų artimiesiems, draugams.

Pažymėtina, kad ŽIV virusas lėtai, tačiau po truputį skverbiasi ir į visuomenės grupes, kurios nepriklauso vadinamoms rizikos grupėms tokioms kaip sekso darbuotojos, gėjai, narkotikų vartotojai. ŽIV viruso auka gali tapti kiekvienas, kuris šiandien nevartoja narkotikų ar gyvena lytiškai tvarkingą gyvenimą, tačiau lankosi pas stomatologą, kirpėją, netikėtai patenka į ligoninę ar kitą įstaigą, kur tenka duoti kraują ir t.t. „AIDS – tai ne XX a. maras, bet iššūkis visiems visuomenės nariams, nuo kurių priklauso ar ši liga bus valdoma, ar ne“, – pabrėžė konferencijos iniciatoriai.