Jis taip pat leido suprasti, kad vieni kaltininkų - žiniasklaida, kuri atskleidė jo “biznio” planus. K.Kuzmickas, remiantis žiniasklaidos pranešimais, turėjęs ketinimų monopolizuoti Kauno ritualinių paslaugų rinką.
Beje, susireikšminimas būdingas ne vienam naujojo parlamento atstovų. K.Kuzmickas, Gediminas Jakavonis, Vida Stasiūnaitė, Eugenijus Maldeikis, Henrikas Žukauskas, Jonas Jučas - visi jie įtakingos valdančiosios daugumos atstovai, kaip taisyklė, po publikacijų spaudoje apie kontroversiškus savo užsiėmimus ar net kriminalinę praeitį, “demaskavę tikruosius išpuolių prieš juos organizatorius”. Kalčiausia žiniasklaida, Prezidento aplinka ir specialiosios tarnybos.
Politologas Algis Krupavičius pastebi, kad: “Kilus politiniam skandalui, žiniasklaida ir politikai, atsiduria skirtingose “barikadų pusėse”. Politikams svarbiausia užgesinti beįsiliepsnojantį gaisrą, o žiniasklaidos interesas yra kalbėti ir jį rodyti kol, tai yra įdomu visuomenei. O sąmokslo teorija yra bene seniausias būdas mėginti pabėgti nuo nepatogių dalykų, tačiau ji gali įtikinti tik labai tvirtus vieno ar kito politiko šalininkus”.
Kaip tik taip elgėsi eksministras E.Maldeikis, G.Jakavonis. Abu jie sąmokslu apkaltino Prezidento aplinką ir banditus. "Teigiu, kad puolimą žiniasklaidoje režisavo Prezidentūra bei kai kurios verslo struktūros, susijusios su šiame puolime aktyviai dalyvavusiu Seimo pirmininku Artūru Paulausku", - grėsmingai po atsistatydinimo metė kaltinimus E.Maldeikis. Šalies vadovą eksministras pavadino “politinio susidorojimo įrankiu".
“Valstybės saugumo departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba yra šias institucijas kuruojančio Prezidento patarėjo Albino Januškos žaisliukas ir susidorojimo su neparankiais politikais įrankis", - prieš keletą savaičių pareiškė žiniasklaidai G.Jakavonis, po to, kai spaudoje pasirodė serija publikacijų apie jo kriminalinę praeitį ir galimus ryšius su nusikaltėlių pasauliu.
"Man mestas šešėlis dėl ryšių su kriminaliniu pasauliu yra susijęs su artėjančiais Prezidento rinkimais. Prie Artūro Paulausko nebėra kaip prikibti, todėl bandoma paskleisti įtarimą, kad korumpuota jo aplinka, ir siekiama žlugdyti A.Paulausko, kaip už teisingumą kovojusio žmogaus, įvaizdį", - dievažijosi ir mėtėsi kaltinimais A.Paulausko dešinioji ranka. Vis dėlto G.Jakavonis, Valstybės saugumo departamento paprašytas pateikti įrodymų, kurie patvirtintų viešus teiginius apie oficialių institucijų bandymus kompromituoti politikus, nieko konkretesnio negalėjo išdėstyti.
Politologas Mindaugas Jurkynas, komentuodamas politikų skalbimąsi, mėginant paskui save įtraukti žiniasklaidą ar įvairias kitas institucijas, pabrėžė: “Jei politikai, kurių skandalingą veiklą atskleidė žiniasklaida, nesikreipia į teismą ar nelaimi jame, tai rodo, jog atskleisti faktai yra daugiau ar mažiau pagrįsti. Viena iš žiniasklaidos funkcijų yra sergėti, jog politikai nepiktnaudžiautų savo padėtimi, kas jiems dažnai nepasiseka. Kita vertus, savęs kaip aukos pateikimas yra vienas iš būdų save pateikti rinkėjams kaip "pozityvų" politiką ir bandyti sausam išlipti iš balos. Lietuvių mentalitete gana gajus kankinystės kultas, tiek istorinėse personalijose tiek valstybinėse šventėse. Tai gali kilti ir iš katalikiškos samonės. Tačiau manau, kad parama "aukoms" visuomenėje silpnėja”.
Politologas Lauras Bielinis pastebi vieną bruožą, kuris skiria mus nuo senas demokratijos tradicijas turinčių kraštų - ten kiekvieną kaltinimą reikalaujama paremti procedūriškai aiškia argumentų bei faktų suma, jei to nėra kaltintojai, žinios skleidėjai tampa atsakingais už tai, ką padarė. Deja, pas mus politikai ne tik nesijaučia esą atsakinga už savo žodžius, bet ir už savo veiksmus.
Išgarsėjusi šokiais ant vaišėmis apkrautų stalų, kartu su skandalinguoju nacionalistu Mindaugu Murza, pernai rugpjūtį kvietusi šiauliečius vykti į Vilnių, pamokyti ponų, kaip reikia tvarkytis, šiemet kovą Šiaulių merė Vida Stasiūnaitė kreipėsi pagalbos į Valstybės saugumo departamentą, kad padėtų apsiginti nuo “murzininkų”. Ji priekaištavo departamento vadovui Mečiui Laurinkui, kad šie nekreipia dėmesio į M.Murzos destruktyvią veiklą. Departamentas, atmetęs merės priekaištus dėl neveiklumo, nusistebėjo merės atmintimi ir priminė, kad 2000 metų rugpjūčio 5 d. ji kalbėjo M.Murzos vadovaujamos neregistruotos Lietuvių nacionalsocialinės partijos surengtame mitinge.
L.Bielinis sako, kad: “Kaip ir kiekvienas normalus žmogus, politikas apie save galvoja geriau, negu yra iš tikrųjų. Bet problema ta, kad normalus žmogus atsakingas tik už save, na dar už savo šeimą, o politikas yra viešumoje, todėl jo pretenzijos aplinkai įgyja kartais hipertrofuotą dydį. Politikai veikdami viešos politikos lauke labai greitai įsisavina paprastą taisyklę - puolimas geriausia gynyba”.
Džiazmenas Jonas Jučas sureikšmino savo darbą Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete. Jis pareiškė esąs šnipinėjamas šalies spec. tarnybų. Aplinkos ministras Henrikas Žukauskas po to, kai žiniasklaida aprašė jo nesutarimus ir grasinimus komunalinio buto kaimynėms, pasipasakojo, kad jį mėginama sukompromituoti. Jis pradėjo kalbėti apie mistinius žmones, kurie jam siūlė paimti kyšį.
M.Jurkynas panašaus sukirpimo politikus vadina “politikos klounais”, kurie niekaip neskęsta dėl mūsų rinkimų sistemos netobulumo.