Mažame sovietiniame butelyje Minties gatvėje gyvena pažįstama senutė, kuri vis meldžiasi, kad nenumirtų žiemą. Mat jai būtų baisu klausytis į karsto dangtį bildančių sušalusio molio luitų, o dar labiau gaila tų žmonių, kurie stovėtų viršuje, trypčiotų ir kalentų dantimis. Jeigu jau palikti pasaulį, tai pačiame jo gražume, kad kvepėtų gėlės ir paukšteliai dainuotų.
Su mirties ženklais grumiasi ir jauna šeima iš Anykščių, kurių dukrelę, kaip jie sako, persekioja piktoji dvasia. Aną savaitę sėdėjo visi trys mūsų koplyčioje, klausiausi jų išsigandusių, pasimetusių balsų. Mergaitė mobiliuoju telefonu gaunanti žinutes, kurias pasirašo “žudytojas”. Daiktai pradėję kilnotis iš savo vietų, o namas pilnas paslaptingų garsų. Nelabasis nusekąs net į mokyklą. Nuolat liepiąs šokti žemyn nuo laiptų, nusižudyti. Prašiau, kad melstųsi be paliovos, nes kaip kitaip atsispirsi nelabajam. Ir Šventasis Raštas juk pataria malda pasitikti blogį.
Nežinau, kodėl staiga ėmė lįsti galvon tie mirties paveikslai. Vėlinių laikas juk baigėsi. Nors ir gerokai užgožtos kitų temų, bet buvo, spingsėjo ant kapų žvakelės, bolavo lapkričio prieblandoje chrizantemos, pranciškonai per lietų narsiai vedė žmones į Bernardinų kapines. Kasmetinį maldų ir raudų ritualą už mirusiuosius atliko visa Lietuva. Turėtų dabar duoti mums ramybę anas pasaulis. Būdavo sunkesnių laikų, bet Vėlinės visuomet palikdavo šviesią brydę. Šiemet gi prilipo kitokie dalykai.
Gal visa ta košė, užvirusi Lietuvoje, jau ima atsiduoti mirtimi? Gal skandalas ne krečia, purto ir drebina, o tiesiog pjauna? Būtų dar suprantama, jeigu pjautų tik korumpuotus, susikompromitavusius pareigūnus. Bet pjauna ir tuos, kurie mėgino gyventi dorai ir teisingai. Kuriuos pribloškė dvigubas mūsų politikų dugnas tarsi priverstinė pažintis su demonų pasauliu. Pjauna be perspėjimo. Be galimybės išgyventi šį sukrėtimą kaip progą visiems atsipeikėti ir prablaivėti. Užuominos apie šliaužiantį sąmokslą, nepaprastąją padėtį. Ledinė Prezidento šypsena.
Kažkodėl skrydis į Iraką, smurto ir mirties teritoriją. Ar dabar labiau nei rinkiminės kampanijos metu nereikėtų pulti į bažnyčią? Pasveikinti save ir kitus su ateinančiu advento laikotarpiu, kurį lydės naujas kvietimas ir nauja galimybė atsiversti ir tikėti Evangeliją. Ne man moralizuoti ar patarinėti, žinoma, tačiau apmaudu, kai vėl griebiamasi ne tų dalykų, kurie laiduotų ne tik sielos išganymą, bet ir sveikesnės, atviresnės visuomenės perspektyvą. Darsyk kartojasi biblinis scenarijus: “O kad tu šiandien suprastum, kas tau neša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių”.
Netikiu, jog bet kokį apsivalymą, atsinaujinimą gyvenime, net ir politikoje, įmanoma pradėti be sugraudintos ir nužemintos širdies. Negirdėjau, kad kas nors šioje istorijoje, užuot kaltinęs ir puolęs kitus, būtų pasakęs: “Taip, suklydau, buvau neteisus, kalbėjau netiesą, man gėda ir skaudu, atleiskite”. Bet ne. Tos pačios teisuolių pozos ir juokingos klišės. Girdi, pažangos procesų nepavyks sustabdyti, Lietuva tvirtai pasirinko savo kelią. Ar tik ne anais laikais kartota, kad jokie liaudies priešų išpuoliai nenutrauks pergalingo žygiavimo į šviesų rytojų? Graudu prisiminti.
Kaip, pasak Jono Aisčio, “vienas kraujo lašas” būtų mus nuplovęs 1940-aisiais, taip ir šiomis dienomis, rodos, trūksta kažin ko “vieno” – žodžio ar žvilgsnio, ar judesio, – kuris taptų gerąja žinia ir patvirtinimu, jog pasveiksime, atsistosime, gyvensime.
Tačiau mirtimi, ne gyvenimu dvelkia kiekvienas mėginimas nusiplauti rankas, žūtbūt išsisukti, savo sąžinės sąskaitą pakeisti svetimų nuodėmių skaičiavimu. Vietoj geidžiamo apsivalymo garantuota nauja priešiškumo ir neapykantos banga. Deja, tiesa mums tampa šventa ir brangi tik tada, kai reikia papjauti kitą, o ne pasitikrinti savo paties žodžius ir darbus.
Ar dar beliko gerų naujienų Nemuno šalyje?
Antikvariate anądien mačiau Dievo Motinos ikoną. Jos visos turi savo titulus. Skausmų malšintoja ar keliaujančiųjų globėja, ar liūdinčiųjų ramintoja, ar gimdyvių laimintoja. Ši buvo skirta Dievo Motinai, “piktų širdžių suminkštintojai”. Tris savaites kaupęsis blogųjų naujienų sluoksnis prasiskyrė. Išniro šviesi mintis apie tai, jog mes rūpime dangui. Kažkas nepaliauja siekęs, kad suminkštėtų įpykusios širdys. Net jeigu mes patys ir nepasigendame to minkštumo. Iš ten, iš aukštybių, tai jau tikrai matyti, be ko neįmanoma išgyventi žiemos.
Kai kam, aišku, būna paprasčiau. Atėjęs draugas lyg apie stebuklą pasakojo, kaip vakar rytą jam einant į darbą virš Katedros aikštės praplasnojo pulkas gulbių. Sako, gal koks penkiolika skrido pietų link. Iki šiol, matyt, dar tvėrė. Ir mūsų pirmąjį sniegą, ir pirmuosius šalčius. Dabar jau beliko ieškotis šiltesnių kraštų. Romantiškų išleistuvių nebuvo. “Oi lekia, lekia gulbių pulkelis…” Kažkada kvietęs brolelius ginti tėvynės. Šiuokart – tylomis. Atšalo Lietuvoje. Ir broleliai kiti.
Tarybinėje mokykloje andai reikėjo iškalti rusišką eilėraštį apie tuos šiltųjų kraštų ir praėjusios vasaros panūdusius paukščius. O man, girdi, nereikia nei Turkijos krantų, nei Afrikos. Tiesą sakant, nereikia nė man. Ar tik ne ta pati mokykla bus išmokiusi prisirišti prie savo vietos, kad ir kas būtų. Neskrisiu. Be to, bijau aukščio. Tad belieka pasilikti čia, kur blogos naujienos, kur drebulys, kur už sienos ar už kampo žiema.
Ir dar kitas argumentas. Vieną pokario žiemą kažkur Suvalkijos laukų platybėse stribų buvo pašautas niekuo dėtas bernelis. Raitėsi kruvinas ant sniego ir šaukė: “Mama, kaip žydi sodai!” Dukart prašiau, kad iš naujo pasakotų tą istoriją. Kad neužsimirštų. Kad įsirašytų viltis, jog esama, gali būti sodų žydėjimo žiemos apsupty. Matysime.