Lapkričio 17 d. Estijos valdančiosios koalicijos partija „Liaudies sąjunga” pareiškė nepritarsianti koalicijos kolegų (partijos „Res Publica” ir Reformų partijos) siūlomam kitų metų biudžeto projektui. Lapkričio 19 d., patvirtindama pesimistiškiausias prognozes, „Liaudies sąjunga” balsavo už opozicinės nuosaikiųjų frakcijos siūlymą atidėti mokesčių reformą, kurią vykdyti reikalavo valdančiosios koalicijos partneriai.

Taigi Estijoje, kaip ir Lietuvoje, politinė atmosfera vis labiau kaista ir nėra aišku, kaip visa tai baigsis. Neatmetama galimybė, kaip sakė Reformų partijos lyderis S.Kallas (S.Kalas), kad šalyje bus sudaryta netgi mažumos vyriausybė.

Tačiau ir tai dar nėra visos problemos. Politinių partijų tarpusavio kova dėl valdžios ir siekis įtikti rinkėjams yra natūralus demokratinių valstybių politikos procesas. Estijos atveju blogiausia tai, kad vyriausybės krizė kyla kaip tik tuo metu, kai reikia patvirtinti kitų metų biudžetą – pirmąjį „europinį” biudžetą, kuris bus įgyvendinamas jau esant Europos Sąjungos nare. Be to, tai, kad šalies politinis gyvenimas nėra stabilus, tikrai neprisideda prie patikimos būsimos ES partnerės įvaizdžio kūrimo. Gal ši krizė ir nesutrukdys Estijai (beje, kaip ir Prezidentūros krizė Lietuvai) kitų metų gegužės mėnesį tapti visateise ES nare, tačiau kitų šalių pasitikėjimas bus tikrai sumažėjęs.

Tęsiant kalbą apie Estiją, įdomu paminėti ir kitus faktus. Visų pirma pastaruosius parlamentinius rinkimus šių metų kovą laimėjus visiškai naujai sukurtai partijai „Res Publica” (ji įkurta tik likus metams iki parlamentinių rinkimų), daugelis apžvalgininkų pavadino tai sensacija. Greičiausiai tai tik sutapimas, bet Estijos atvejis buvo labai panašus į Lietuvos padėtį tuo aspektu, kad, jei prisiminsime, Lietuvoje rinkimus (tiesa, prezidentinius) taip pat laimėjo naujai įkurtos partijos (liberaldemokratų) remiamas atstovas. Pagal tokias analogijas, šiandien ir Lietuvoje, ir Latvijoje turime politinę krizę. Nors tai greičiausiai tik sutapimas.

Tiesa, sutampa labai daug dalykų. Štai praeitą savaitę vienas Estijos laikraštis paskelbė straipsnį „Maskva moka nepaperkamajai „Res Publicai”?”. Remdamasis Rusijos politinės partijos „Dešiniųjų jėgų sąjunga” lyderio B.Nemcovo duotu interviu, laikraštis pažymi, kad šis politikas sakė, jog „Res Publica” atstovai „dažnai atvyksta į Maskvą perimti mūsų patirties bei, pasakysiu jums atvirai, pasiimti užmokesčio”. Pasak laikraščio, „Dešiniųjų jėgų sąjunga” ir „Res Publica” yra sudariusios sutartį dėl bendradarbiavimo, tokia sutartis buvo aptariama ir per pernai įvykusį B.Nemcovo vizitą Estijoje. Nors „Res Publica” griežtai neigia tokio susitarimo egzistavimą, partija prisipažįsta, kad su malonumu palaiko glaudžius ryšius su Rusijos kolegomis. Visa tai jau girdėta, ar ne?

Opozicinei Estijos Tėvynės sąjungai taip pat nerimą sukėlė ir vieno iš „Res Publica” ideologų U.Reinsalo kalbos, kuriose jis griežtai kritikuoja Tėvynės sąjungos pasiūlymus Estijoje egzistuojančiose rusiškose mokyklose įvesti mokymą estų kalba. U.Reinsalas savo kalboje užtikrino Estijos rusakalbius gyventojus, kad tol, kol „Res Publica” bus valdžioje, rusiškos mokyklos tikrai egzistuos. Gindamas savo kolegą nuo opozicijos kaltinimų nuolaidžiavimu Estijos rusams, premjeras J.Partsas pareiškė, kad susitarimas neuždaryti rusiškų mokyklų yra numatytas koalicinėje sutartyje ir jo pažeidinėjimas būtų kenksmingas.

Galiausiai dar vienas faktas, prisimenant kovo mėnesio parlamentinius rinkimus Estijoje. Jiems pasibaigus, nevyriausybinė Rusijos organizacija „Nacionalinė užsienio politikos laboratorija”, kurios veiklos sritis – „užsienio politikos ekspertizės ir strategijų kūrimas, bendradarbiaujant su valstybinės valdžios institucijomis ir rengiant bei įgyvendinant užsienio politikos sprendimus”, paskelbė rinkimų analizės ataskaitą. Joje tvirtinama, kad, „nors etninių rusų Estijos parlamente sumažėjo nuo 9 iki 6, naujai sudarytas šalies parlamentas gali būti laikomas lojaliu Rusijai”.

Pasak laboratorijos specialistų, Rusijos interesams tuometiniai rinkimai yra palankūs, kadangi Estijos parlamentas yra lojalesnis Rusijai nei anksčiau; vyriausybinė koalicija yra stabilesnė bei „galima konstatuoti natūralizuotų rusų įsitvirtinimą Estijos partijose, taip pat ir tarp valdančiosios koalicijos atstovų”.

Bet ir tai dar ne viskas. Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio susilaukia „Estijos geležinkeliai”. Prieš porą metų pagrindiniu šios įmonės akcininku ir savininku tapo amerikiečių kompanija „Baltic Rail Service”. Šiomis dienomis Estijoje vis garsiau kalbama apie tai, kad amerikiečiai parduos 66 procentus „Estijos geležinkelių” akcijų Rusijos verslo grupei „Severstal Group”. Nors Estijos vyriausybė ir patys „Estijos geležinkelių” vadovai griežtai neigia tokio sandorio galimybę, Estijoje gan intensyviai aptarinėjami galimi tokio pardavimo privalumai ir trūkumai.

Estijos mokslų akademijos narys M.Bronšteinas tvirtina, kad dalies akcijų pardavimas Rusijos kompanijai būtų naudingas ekonomiškai. Kaip galimos tokio sandorio naudos pavyzdį jis nurodo „Mažeikių naftos” istoriją: „Iš pradžių ši įmonė, kaip ir mūsų geležinkeliai, buvo parduota amerikiečiams. Tačiau dėl ne visai išnaudojamų pajėgumų vėliau buvo nuspręsta ją parduoti Rusijos naftos gigantui „Jukos”. Nuostolingai dirbusi įmonė ėmė veikti visu pajėgumu ir pradėjo duoti pelną naujiesiems savininkams”. Taigi dainelė irgi lyg kažkur girdėta... Negalima pamiršti ir to, kad „Severstal Group” kontroliuoja Rygos vagonų fabriką, keletą uostų Tolimuosiuose Rytuose bei Sankt Peterburge. Kitaip sakant, įsitvirtinimas vyksta visais frontais.

Ir dar viena Estijos istorija. Rusijos valstybinio televizijos kanalo ORT laidas Baltijos šalims retransliuojantis Pirmasis Baltijos kanalas Estijos vyriausybei pasiūlė panaikinti pastarosios kontroliuojamą televizijos kanalą ETV. Pasak Pirmojo Baltijos kanalo vadovų, ETV iškraipo konkurencinę privačių televizijų rinką Estijoje ir dirba neveiksmingai, todėl šį kanalą vertėtų uždaryti, o valstybės užsakomas programas tolygiai paskirstyti veikiantiems privatiems kanalams. Žinant Rusijos valstybinių televizijų informacijos pateikimo specifiką, toks sprendimas atrodo gan įtartinai.

Ir apskritai Pirmasis Baltijos kanalas visose trijose Baltijos šalyse pastaraisiais metais, atrodo, vis dažniau atlieka vadinamosios kultūrinės-civilizacinės gravitacijos stiprinimo funkciją. Kultūrinė-civilizacinė gravitacija iš esmės žymi „lengvesnį keitimąsi komunikacijų turiniu su kai kurių kitų valstybių gyventojais ir apima bendrąsias visuomenės elgesio normas, taisykles bei stereotipus, taip pat politinės etikos ir ekonominės veiklos standartus”. Kitaip sakant, gravitacija lemia natūralią valstybių slinktį tam tikra kryptimi, kuri gali būti kuriama ir transformuojama subjektyvios politinės valios pastangomis.

Atrodo, kad Baltijos valstybių atveju tą ir stengiasi daryti Pirmasis Baltijos kanalas. Greta kultūrinės-civilizacinės egzistuojanti fizinė-materialinė gravitacija, parodanti ryškesnę kai kurių valstybių bendradarbiavimo infrastruktūrą, taip pat patvirtina (tas pats „Estijos geležinkelių” pardavimas) tam tikrą siekį pakreipti Estijos (o ir visų trijų Baltijos valstybių) gravitaciją ta kryptimi, kuri yra kardinaliai priešinga šių šalių politinio elito pasirinktai orientacijai į Vakarus.

Tokios ir galėtų būti pastarųjų kelių savaičių įvykių Baltijos šalyse apibendrinimo išvados. Nors Vaira Vike-Freiberga (V.Vikė-Freiberga) yra pareiškusi, kad jos šalyje negali kilti skandalas, panašus į krečiantį Lietuvos Prezidentūrą, pakanka pažiūrėti į Baltijos valstybių žemėlapį ir bus aišku, kad, jei komplikuosis Estijos ir Lietuvos stojimas į kurią nors iš Vakarų Europos ir JAV tarptautinių organizacijų, Latvijai taip pat bus ganėtinai sunku ten patekti. Taip kad, broliai baltai ir finougrai, reikia susiimti...