Yra ir kita tendencija. Rusija yra beveik draugė, labai didelė, labai reikšminga. Tie, kurie taip mano, dažnai teigia arba leidžia suprasti, jog jie tikrai moka su Rusija kalbėtis ir spręsti reikalus. Tie, kurie mano kitaip, yra vos ne kvailiai.
Ši pozicija yra labai apgaulinga. Tokie žmonės, nuvažiavę į Maskvą ir priimti aukščiausiu lygiu, pasijunta labai reikšmingi. Jie praranda jausmą, kad iš to didelio reikšmingumo staiga gali tapti niekas. Jie paprasčiausiai susitapatina su Rusija. (Tiesa, gal jie tikisi netapti niekas personaline prasme, bet tai jau jų asmeninis reikalas.)
Šis Rusijos metodas hipnotizuoti smauglio jėga seniai žinomas. Ir Stalinas tokį taikė. Visam Kremliui jis rodėsi kaip diktatorius, įsakinėjo, kumščiu daužė stalą. O štai mūsų delegacijos eilinį narį pasikvietė, apsikabino, pasakė: „Klausyk, jei čia ne tie didžiarusiai šovinistai, jeigu ne jie..., žinok, kaip sunkiai aš kovoju su jais...” Na, tada mūsiškis ištirpo. Stalinas juk draugas.
Estijos karo ministras 1939 m. rugsėjo pabaigoje nuvažiavo į Maskvą. Baimės tos nemažai, o Stalinas baltą arklį jam padovanojo, tarsi sakydamas, kad aš tavo draugas... Praėjo pusė metų ir karo ministras išvežtas gyvuliniame vagone į Sibirą, kur jo laukė galas.
Manau, kad bendradarbiaudami su Rusija mes neturime, kaip aš vadinu, „priešstatos“ įgūdžių. Priešpriešos ir vadinamosios ištirpimo politikos patirties turime, tačiau lygiaverčio oraus bendravimo, parodant, kad mes – tai ne Rusija, patirties dar nėra. Tokio bendravimo savybę, regis, turėjo Valdas Adamkus, iš jo buvo galima mokytis tam tikrų dalykų, kaip bendrauti su Rusija. Bendrauti taip, kaip mes su Amerika bendraujame, natūraliai kaip atskiros valstybės.
– Tačiau Vakarų valstybės daugeliu atvejų taip pat nuolaidžiauja Rusijai...
– Taip, bet joms nėra jokio pavojaus ištirpti Rusijoje! Klasikinis pavyzdys, kaip F.Rooseveltas (F.Ruzveltas) kalbasi su Stalinu. Kokius laiškus rašydavo... „Gerbiamasis, labai jūsų prašau, būkite geras”. Tai kalbėjo valstybės, kuri tuomet buvo galingiausia, vadovas. Nuo F.Roosevelto tono priklausė mūsų likimas, Lenkijos likimas, bet tikrai ne Amerikos likimas.
Kiekvienas politinis organizmas išsivysto apie save tam tikrą apsauginę zoną, o mes kol kas jos neturime. Na, geriausiu atveju ji vystosi.
– Ar ši paskutinė minėta patirtis negalėjo atverti perdėm Rusijai draugiškiems politikams akių?
– Atrodo, kad, vaizdžiai tariant, kai kurie politikos lyderiai gavo per nosį. Jie nuvažiavo į Maskvą, viskas lyg ir gerai, ir staiga... Rusijoje įvyksta labai reikšmingi įvykiai. Jie, žinoma, būtinai palies ir mus. Ir svarbiausia, kad neaišku, kaip. Ir apimti euforijos net nežino, kaip reaguoti į tai, kas įvyko.
– Kaip Jūs vertinate Vakarų reakciją į „Jukos” vadovo M.Chodorkovskio areštą?
– Tai normali reakcija. Vakarams Rusija yra realija. O dabar dar yra ir partneris dideliame diplomatiniame ir geopoliniame žaidime. Tokiam vaidmeniui reikalinga stabili Rusija. Ir kiekvienas įvykis pasveriamas ne idealais, o ar pasitarnauja stabilumui, ar ne.
Dabar tai, kas vyksta Rusijoje, pasitarnauja stabilumui, nors yra iškilusi grėsmė vertybėms, demokratijai. Bet pirmiausia Vakarai turi įvairių abejonių, pavyzdžiui, ar išvis ta Rusija gali būti demokratinė. Antra vertus, Vakarams kol kas visiškai akivaizdaus pavojaus nėra.
Pagaliau dar nelygu, kaip suprasi tą demokratiją. Kaip tas M.Chodorkovskis iškilo? Ir kaip Vakarų kompanijos žiūri į jo kapitalo skverbimąsi į Vakarus?
Kaip suprantu, gana atsargiai. O kad M.Chodorkovskį paėmė už gerklės... Vienas krokodilas stvėrė kitą. Kas yra M.Chodorkovskis? Tai tik vamzdžio imperija. O V.Putinas – tai juk beveik Rusija. Pažiūrėkime, kokie jo reitingai. Bet Rusijoje nieko nauja nevyksta. Prisiminkime, kas buvo Ivano Rūsčiojo laikais. Žinoma, tuomet tik metodai kiti taikyti, dabar XXI a. gyvename. Caras norėjo įvesti tvarką, nes daug žmonių skundėsi, kad vietiniai kunigaikštukai daro ką nori. Ką su jais daryti? Tik žudyti. Vieni piešia carą kaip kruviną, kiti – kaip valstybės galios atkūrėją.
– Teigėte, kad Vakarams reikalinga stabili Rusija. Bet ar jiems reikia stiprios Rusijos?
– Vakarai kol kas turi išteklių prieš stiprią Rusiją. Jie žino ribas. Ne tokie jie naivūs, skaičiuoja, ką Rusija gali, o ko ne. Dabar jos galios nepaprastai ribotos. Be to, šis regionas turi būti stabilus. Kaip Rusijos vadovai elgiasi, siekdami stabilumo, tai jau bemaž rusų reikalas.
Žinoma, Vakarai gali apsiskaičiuoti, jau ne kartą taip atsitiko, bet greičiausiai jie mano, jog kol kas Rusija nekelia grėsmės Vakarų struktūroms. Vakarai turėtų svertų, jeigu kas ribas peržengtų. Ir visa jų logika.
Kitas klausimas yra pats V.Putinas, ypač gudrus lošėjas. Kiekvieną žingsnį žengdamas jis apgalvoja ir apmąsto ne vieną, o tris ar keturis ėjimus į priekį. Taip buvo ir M.Chodorkovskiui. Žingsnis po žingsnio artėjo M.Chodorkovskio suėmimas, o kai jį suėmė, V.Putinas labai kategoriškai pareiškė, kad tai – teisėsaugos reikalas. Tada pasitraukė Vološinas, jį pakeitė Dmitrijevas, kuris pradėjo kritikuoti Rusijos generalinės prokuratūros veiksmus. O V.Putino kalba prieš jo kelionę į ES viršūnių tarybą! Jis kalbėjo apie krikščioniškąsias vertybes, krikščioniškojo pasaulio suartėjimą. Na, tiesiog Europos draugas. Ką gali žinoti? Visiškai aiškaus atsakymo, ko jis siekia, nėra, aš bent jau jo nežinau. Jis labai vykusiai manipuliuoja svertais, bet kur jis veda Rusiją, koks jo tikslas – neaišku.
Bet gal svarbiau yra ne tai, kokį jis turi tikslą, o jo kurso pasekmės. Kas yra fiksuojama eilinio ruso galvoje? Tos pačios tradicinės vertybės – valstybė yra viskas, o žmogus yra niekas. Gal iš V.Putino elgesio tai nematyti, bet iš įvairių valdininkų elgesio, kalbų – kuo puikiausiai. Tai ir yra antrasis lazdos galas, kurio galbūt V.Putinas ir nenumato.
– Kokių grėsmių būtent tokia Rusija gali kelti Lietuvai?
- Apskritai potencialiai Rusija pavojinga plėtojimusi. Tik kol kas ji neturi tokių svertų. Be to, Vakarai mums suteikia tam tikrą struktūrinę galią. Taigi didžiausia problema esame mes patys. Pirmiausia, kaip minėjau, neturime mentalinių įgūdžių, kaip bendrauti su Rusija. Kita problema – moralinė. Gal net ji yra didesnė nei pirmoji. Palyginkime su Italija. Italas ramiai sau gyvena, jis užtikrintas, kad saulė virš galvos švies, po pietų jis gali eiti miegoti, bet kai dirba, žino savo vertę. Ką ten tas S.Berlusconi (S.Berluskonis) daro, jam ne tiek svarbu. Valdžia, kad ir korumpuota, jam nekelia tiesioginės grėsmės.
Lietuvoje žmogus dar nėra susikūręs stabilios ir saugios asmeninės erdvės. Jis yra tiesiogiai susijęs su valstybės antstatu, nuo jo priklauso. Ir kai mato, kas šiuo metu darosi aukščiausioje valstybės institucijoje, kalbėti apie jo pilietinį sąmoningumą, pilietinį tapatinimąsi labai sunku. Nenuostabu, kad jam gali kilti klausimų: kam aš tuomet čia gyvenu, kam aš turiu save dėl kažko aukoti?