Tačiau japonų dizainerio Shiro Kuramatos “Lamputoje” (1991 m.) viskas kitaip. Pavadinta pagal vieną salų iš “Guliverio kelionės”, “Lamputa” yra ištįsusi lova, sukurta tam, kad du žmonės gulėtų visiškai greta – galva prie galvos. Ji per siaura, kad du žmonės laisvai išsitektų gulėdami greta.

Kuramatos paprašė sukurti miegamojo dizainą Florencijoje vykstančiai parodai “Dolce stil novo”. Pavadinta pagal Hayao Miyazakio animacinį filmą, paremtą Jonathano Swifto pasakojimu apie skraidančią salą, “Laputa” yra vienintelė jo sukurta lova. Kuramato transformavo stereotipinę metalinę ligoninės lovą į egzistencinį įrenginį. Kuramatai sapnai buvo dar viena realybė, kurioje reikėjo gyventi.

Tuštuma, erdvė ir permatomumas – ši lova sukelia tiek intymumo, tiek izoliacijos jausmą. Bendras jos efektas iš esmės yra žaismingai siurrealistiškas, apgaulingas žongliravimas familiariomis vertybėmis. Todėl nenuostabu, kad Kuramata vadinamas “kūrybingos tuštumos poetu” . Regis, jis kuria tokius objektus, kurių vienintelis tikslas – kad jie būtų kiek galima šaltesni.

Kuramata gimė 1934 m. Jis buvo vienas svarbiausių Japonijos baldų ir interjero dizainerių. Iki 1953 m. studijavo architektūrą Tokijo valstybinėje politechnikos aukštojoje mokykloje. Tuomet jis mokėsi gyvo dizaino Kuwasawos institute iki 1956 m. 1965 m. įkūręs savo dizaino kompaniją, jis ėmė kurti baldus ir interjerus daugiau nei 300 barų ir restoranų. Kadangi priklauso II Pasaulinį karą išgyvenusiai kartai, jis akcentavo Japonijos technologinius siekius, užmesdamas akį ir į Vakarų kultūrą. Kuramatos chaotišką pasaulėžiūrą formavo minimalizmas, Duchampas, abstraktusis ekspresionizmas.

Jungdamas japoniškąjį minimalizmą su modernizmo kratiniu, Kuramata industrinius objektus transformuodavo į tikrus stebuklus. Jo nepaprastas darbas “Neįprastos formos stalčiai” (1977 m.) buvo vienas pirmųjų kūrinių, atnešusių tarptautinį pripažinimą. Šio darbo pavadinimas, tiesa, yra klaidinantis. Nors komoda yra išties keista, ji tikrai nėra neįprasta. Plonytė linija slysta lanksčia “S” raidės forma – ji subtiliai lenkiasi tobulai balansuodama, tarsi tęsiamas Yin ir Yang.

1980 m. Kuramata toliau dirbo minimalistine kryptimi, tačiau ėmė naudoti neįprastas medžiagas, pvz. plienu pratęstą metalą bei akrilo dervą. Iš čia gimė tokie erdvinės kokybės baldai, kaip tuščiavidurė tinklinė kėdė “Kaip aukštai mėnulis”. Yprasta Kuramatos maniera kėdės pavadinimas yra užuomina į Vakarų kultūrą – žinomą Duko Elingtono džiazo kūrinį. Už tokius rafinuotus, bet šmaikščius dizaino darbus Kurmata 1990 m. Prancūzijos vyriausybės buvo apdovanotas “the Ordre des Arts et des Lettres” apdovanojimu.

Stiklinė kėdė, 1976 m.

Kuramata norėjo peržengti materialaus pasaulio ribas. Jis norėjo pradanginti daiktus ir nuolat kūrė “objektus ant ribos”. Jie transformuodavosi. Čia medžiaga tampa lengva, svoris tampa oru (ettore sottsass). Ši kėdė užčiuopia paskutiniosios pozos akimirką, ištirpdydama savo “buvimą objektu” (sumanus stiklinių plokštelių panaudojimas minimalizuojant jungiamąsias dalis, Kuramatos vadinamas “vizualine nešvara”)

Baldai su stalčiais, 1967 m.

Kuramata kūrė “'nagahibachi'” – tradicinius japoniškus multifunkcinius baldus, skirtus ir virimui, ir šildymui, ir daiktų saugojimui stalčiuose.

Kėdė “Miss Blanche”, sukurta KAGU Tokijo dizainerių savaitei 1988 m.

Ją įkvėpė Tennessio Williamso pjesė “Geismų tramvajus”. Kuramata norėjo, kad dirbtinės raudonos rožės plūduriuotų akrile reprezentuodamos blanche dubois silpnumą ir tuštybę. Toks jausmas, kad dizaineris susitapatino pats su ja, galbūt dėl to, kad jo pravardė vaikystėje “usotsuki shiro” reiškė “melagis shiro”.

“Smalsus kabinetas”, 1989 m.

Dirbdamas su spalvotu peršviečiamu akrilu, kuris panaikindavo formos kontūrus, kurdamas skystos erdvės iliuziją, Kuramata atrado “garsas - spalva” principą. Jam muzika buvo aukščiausia meno forma, kadangi po sukūrimo ji niekam nebepriklausė.

Baldas “Netaisyklinga forma”. 1970 m.

Kuramata kalbėjo nedaug, tačiau mėgdavo prajuokinti. Jis siekė nustebinti ir iškreipti “blaivų protą”. Jam funkcija neapibrėžė baldo formos, o objekto paskirtis ne visuomet kildavo iš racionalios funkcijos. Toks humoras išlaisvina komodą iš tradicinės formos. Buvo sukurti du šios komodos variantai: juodai balta ir raudonai balta.

Baldas – piramidė, 1968 m.

Kuramata aistringai kūrė baldus su stalčiais. Kai draugai ir žurnalistai paklausė jo, kodėl, jis droviai atsakė: “Gal tikiuosi atrasti tai, ko į juos neįdėjau”. Jis taipogi žinomas už pasakymą “Jei žinočiau, kaip išreikšti save žodžiais, kam man reiktų kurti daiktų dizainą?”

“Švytinčios kėdės”, 1969 m.

Kuramata siekė sukurti pačią šviesą ir pasodinti žmogų ant šviesos kaip ant kėdės. Kartą paklaustas, kas yra svarbiausia gyvenime, jis atsakė “šviesa.”

“Švytintis stalas”. 1969 m.

Peršviečiamas balto platiko lapas su švytinčiu elementu viduje kalba apie atsirandančios vidinės šviesos aspektą ir pirminę objekto funkciją.

Krėslas “Kaip aukštai mėnulis”. Kėdė, 1986 m.

Kuramata norėjo nebūti kaustomas traukos dėsnio. Jis norėjo perkelti mus į tokį tašką, kuriame materija tampa nemateriali. Tempas buvo viena iš krypčių jo lengvumo ir peršviečiamumo paieškoje. Čia naudojamas ištemptas ir visiškai transformuotas tas pats metalas, kurį naudoja greitkelių apsauginėms tvorelėms.

“Placebas”, 1989 m.

Kuramata naudojo peršviečiamą akrilą kietos materijos pavertimui kažkuo lengvu, skystu ir dujomis.

“Akrilo stalas su plunksnomis”, 1990 m.

Sukurtas Tokijo prekybos centro spiralei, subtilus plunksnų šokis suveda su laiko elementu, pristato objektą judesyje. Nepaisant atrodančio lengvumo, jis labai sunkus.

“Sedia seduta”, 1984 m. Kuramatos ironijos pavyzdys: “net kėdė kartais nori prisėsti ant kėdės.”

“Vazos gėlėms”, 1989 m.

Sukurtas parodai Paryžiuje. Vėlyvieji darbai, sukūrus “Miss blanche”, atspindi Kuramatos susižavėjimą peršviečiamu akrilu: jo atspindžio ir spalvos kokybe, visišku skaidrumu, net temperatūra liečiant – jis nei šaltas, nei šiltas. Jis įstatė laboratorinius mėgintuvėlius kaip gėlių pakaitalus.

“Kvepalų buteliukas”, 1991 m.

Sukurtas Issey Mivake kvepalų linijai, tačiau taip ir nepaleistas į masinę gamybą. Sukurti keli prototipai.

“Copacabana”, 1988 m.

Kuramatos ir dar šešių dizainerių sukurtas rankinukas J&F Martello organizuotai parodai “Petites architectures nomades” Paryžiaus “Galerie yves gastou” galerijoje. Tai mažiausias keliauti galintis architektūros darbas.