Kaip bebūtų, šiomis dienomis įsitikinome, kad pernelyg nusiraminti neverta. Mūsų laukia sunkus politinis demokratijos egzaminas - „Skaidrumas“. Būtent tik siekdami valdžios skaidrumo ir viešumo, galėsime galutinai nusikratyti sovietinio paveldo. Totalitarizmas išsiskiria tuo, kad skaidrumo šioje santvarkoje nė su žiburiu nerasi. Išskyrus koncentracijos stovyklą. Visur kitur viešpatauja oficialus melas, atvirai konstruojama ideologija ir galingi propagandiniai mitai.
Tokios struktūros neišvengiamai žmonėms įteigia politinio cinizmo dėsnį, kad visi politikai - melagiai arba marionetės, tenkinančios kieno nors siaurus interesus, kad viena kalbama viešai, o kita daroma slaptai. Ir tik tikėjimu, kad įmanoma sukurti skaidrią politiką, kuri būtų ne vien galimybių menas ar galingųjų žaidimas, o visų žmonių interesų atstovavimas, bei vengiant „tvirtos rankos“, „tamsiųjų jėgų sąmokslo“, „demokratijos supuvimo“ mitų galima atsikratyti ciniškojo sovietinio paveldo ir kurti demokratiją su kokybės ženklu.
Kaip bebūtų, Lietuvoje rinkimai kuo toliau, tuo labiau ne pasitarnauja, o žlugdo politikos skaidrumo idealą. Atvirai ir ciniškai žarstomasi neįgyvendinamais politiniais pažadais, „demaskuojami“ (o greičiau mistifikuojami) politiniai priešai ir peršamas Gelbėtojo vaidmuo, kuris iš anksto užprogramuotas žlugti. Tačiau pastarieji įvykiai, deja, parodė, kad problemos dar gilesnės.
Kai pasibaigė triukšmingai nuskambėję Prezidento rinkimai, išrinktojo R. Pakso komanda paskelbė, kad jiems rinkimai kainavo nei daug, nei mažai - apie tris milijonus litų. Specialistai tuo nepatikėjo. Jie įvertino laimėjusio kandidato kampaniją 5, 10 ar net 20 milijonų litų. Kyla natūralus klausimas: kas galėtų paneigti galimybę, jog nusikalstomos struktūros gali pasinaudoti šia situacija, kad išplautų savo nešvarius pinigus ir taip įgautų įtaką saugumo struktūroms bei legalizuotų savo dalyvavimą privatizavimo procesuose? Šį savaitgalį pasirodžiusios pažymos ir nuskambėję telefono įrašai įrodo, kad tokia galimybė yra daugiau nei reali.
Beprotiško greičio politinėse lenktynėse, kai jokios ribos nebejaučiamos ir kai siekiama laimėti bet kokia kaina, natūralu, kad politikai gali labai lengvai paslysti ir parsiduoti visokiems borisovams. Likimo ironija: būtent tas politikas, kuris dar visai neseniai buvo kone tikras padorumo ir sąžiningumo įsikūnijimas, tapo Atpirkimo ožiu.
Turbūt visi gerai pamena, kaip atkakliai po rinkimų R. Paksas kvietė visus užuot toliau eskalavus rinkimų retoriką ir nesutarimus, susikaupti ties būtinais darbais, galinčiais realiai priartinti valdžią prie paprastų žmonių. Matyt, jam taip pat jau buvo koktu nuo politinio cinizmo, kuris patį buvo nejučia užvaldęs, ir, kaip dabar aišku, jam norėjosi pamiršti tuos nelemtus slaptus susitarimus su neaiškių rusų kapitalo struktūrų remiamu J. Borisovu.
Kaip bebūtų, būtent šiuo atveju yla išlindo iš maišo. Valstybės saugumas surenka pakankamai daug medžiagos apie Rytų mafijų struktūrų skverbimąsi ir Prezidento pažeidžiamumą, o kritiniu momentu tai pateikia aukščiausiesiems vadovams. Kaip elgiasi R. Paksas? Deja, jis padaro dar vieną didžiulę politinę klaidą. Ar dėl charakterio savybių, ar dėl nepavydėtinų politinių sąlygų, kurioms esant jis turėjo kovoti, R. Pakso elgsenoje juntama tam tikra paranoja. Turbūt ne kartą išduotas, jis paniškai bijo suokalbio prieš save. Tą puikiai išduoda ne tik jo paties, bet ir jo aplinkos laikysena. Kaip penktadienį išsitarė jo artimas ir nelemtai atviras patarėjas A. Medalinskas: „Jūs fiziškai nemėgstat Pakso“, tai adresuodamas A. Paulauskui ir kitiems politiniams oponentams. Taigi užuot viską ryžtingai praskaidrinus ir pripažinus savo paties klaidas, puolami kiti, ir į kovą metamas Tamsiųjų Jėgų Sąmokslo argumentas.
Viešųjų ryšių požiūriu, tai visai nebloga politinė formuluotė, ypač jei adresuojama sovietinės propagandos paveiktai publikai. Norėčiau priminti, kad tai pats chrestomatiškiausias totalitarinės propagandos politikos mistifikacijos pavyzdys. Kad masės godžiai tiki Sąmokslais, puikiai įsitikino ir naciai, paskleidę ir išnaudoję Žydų konspiracijos teoriją, ir sovietai, nuolatos „demaskuodami“ buržuazinių imperialistų ir vidinių oportunistų sąmokslus.
Paskutinioji penktadieninės R. Grinevičiūtės „Koridos“ laida - pats šlykščiausias, koks tegali būti, „piarščikų“ akcijos pavyzdys. Kone agonijos ištikti liberaldemokratai su A. Katkevičiumi ir laidos autore priešaky paskutinį kartą bandė įrodyti, kad tai viso labo „nerimto garbėtroškos M. Laurinkaus surežisuotas politinis spektaklis, kurio generalinis rėmėjas - pasalūnas A. Paulauskas, o gal ir pats didžiausias intrigantas V. Landsbergis“. Nuolatinis laidos konsultantas J. Veselka galiausiai tarė: „paprasti žmonės ne „durni“, ir patys atsirenka, kas teisus“. Taip neva ir atsitiko. Net dvylika kartų daugiau žmonių „balsavo“ už R. Smailytę, ciniškai aiškinusią, kad „J. Kobzonas viso labo tik dainininkas, o tas Kikašvilis - normalus žmogus, ir ji net nebūtų galėjusi pagalvoti, kad jis gali būti mafijozas“. Kaip sekmadienį paaiškėjo per „Panoramą“, ta pati R. Smailytė su tuo pačiu A. Kikašviliu linksmai šnekėjosi apie mirtinai dusinančius bučinius, kurie laukia M. Laurinkaus Ispanijoje…
Kokia visų šių įvykių būsima atomazga? Esu įsitikinęs, kad tikrai įvyksianti Prezidento apkalta, nepriklausomai nuo jos būsimo rezultato, tikrai apvalys visą politinį procesą, ir pats R. Paksas, jei jis visgi liks Prezidentas, atlikęs atgailos aktą jausis daug laisvesnis, nesuvaržytas ir nebekankinamas Borisovo šantažų.
Svarbu kita: ar bus tinkamai pasimokyta iš šios skaudžios pamokos? Ar atsitiks kaip Italijoje (irgi patyrusioje totalitarizmą), kur prieš gerą dešimtį metų visą šalį sudrebinęs politikų ir mafijos glaudžių ryšių skandalas „išvargino“ visuomenę? Pastarųjų metų S. Berlusconio nešvarios machinacijos sutinkamos keistai ramiai, su apatija, su įsitikinimu, kad nieko nebepakeisi: valdžia buvo, yra ir liks perdėm perpuvusi ir korumpuota.
Kad Lietuva vis dėlto išlaikytų šį „Skaidrumo“ egzaminą, pirmiausia, mano nuomone, reikia pagaliau rimtai susirūpinti (1) šešėliniais rinkimų finansavimo ypatumais ir (2) lietuvių „piarščikų“ kultūra, kurie pristatydami rinkėjams politines prekes kuo toliau, tuo labiau ne skatina demokratiją, o priešingai sugrąžina dabartin senuosius totalitarinius mitus ir tyčia kvailina visuomenę. Dėkui Dievui, šįkart tai neišdegė.