Demokratijos (ne)idealumas
Pirmas atsakymas į pirmą klausimą. Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip ir daugelis demokratinių konstitucijų, skelbia: „Suverenitetas priklauso Tautai“ ir „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus”. Ir iš tiesų, tai nėra vien deklaratyvios frazės: išsirenkame atstovus, kuriais tikime (?), bei dalyvaujame referendumuose, kuriuos galime patys inicijuoti.
Be to, įtraukti piliečius į tiesioginį valdymą valstybė stengiasi įvairiais kitais būdais. Pavyzdžiui: dabar vykdoma savivaldybių reforma siekiama „priartinti valdžią prie žmonių“; ES direktyvos numato labai aktyvų gyventojų dalyvavimą sprendžiant aplinkosaugos klausimus; į teisės aktų kūrimo procesą bandoma įtraukti visuomenines ar profesines organizacijas. Eiliniai piliečiai turi teisių ir laisvių, suteiktų įstatymais, kurių dalies dauguma net nežino turintys. Belieka džiaugtis, kad gyvename tokiam žmogaus teisių, laisvės, lygybės ir demokratijos laikmečiu.
Antras atsakymas į pirmą klausimą: demokratijos kritikai tai pavadintų „akių dūmimu“. Kalbant apie tautos atstovus, renkamus demokratiškuose, tiesioginiuose ir lygiuose rinkimuose, reiktų atsižvelgti į keletą dalykų. Besiskųsdami, kad „nėra iš ko rinkti “, kad „visi nuėję į valdžią pamiršta pažadus tautai ir tampa savanaudžiais plėšikais“ arba “aš ir mano kaimynas geriau sugalvotų”, pripažįstam, kad atstovai vargu ar atstovauja mūsų norus. Taigi valdom ne Mes (per atstovus), o Jie (kaip kas išmano).
Reikia prisiminti ir ką apie tautos valios atstovavimą skelbia įstatymai. Pirma, Seimo nariai nėra įstatymu susaistyti rinkiminiais pažadais ar partijos, kurios sąrašuose buvo įrašyti, vykdoma politika. Antra, piliečiai, netgi nepatenkinti išrinktų atstovų veikla, neturi teisės jų nušalinti (bent jau iki kadencijos pabaigos). Kaip teigia kritikai, tautos suverenitetas prasideda ir baigiasi įmetant balsavimo biuletenį į balsadėžę.
Pirmas atsakymas į antrą klausimą: koks dar gali būti klausimas?! Turime kuo aktyviau dalyvauti tvarkant savo (t.y. piliečių) reikalus, nes be mūsų niekas kitas jais nepasirūpins.
Antras atsakymas į antrą klausimą. Sakykim, pasiekiame aukštą tautos dalyvavimo valstybės valdyme lygį. Tai reiškia: savus interesus kuo palankiau suderinti su visuotiniais tikslais siekia nebe 141, bet 3 milijonai valdančiųjų. Kompromisą ir bendrą sprendimą iš interesų chaoso rasti dar sunkiau. Dabar tai rodo patirtis tarp profsąjungų ir darbdavių asociacijų, kurios, nors turėdamos galimybių dalyvauti teisės aktų leidyboje, paprastai jų neišnaudoja, nes nesugeba suderinti priešingų interesų – todėl derinti tenka Seimui. Be to, ar žmonių masė, neturėdama atitinkamo išsilavinimo ir patirties, sugebėtų suvokti, koks valdymas tiktų visos visuomenės, ypač tokios sudėtingos kaip šiandien, mastu?
Referendumas į ES – teisė ar teisės fikcija?
Panašūs svarstymai kyla išgirdus siūlymą rengti referendumą dėl ES konstitucijos. Viena vertus, tai atrodo graži Europos Parlamente įsteigto „Birželio 13-osios“ klubo iniciatyva suteikti teisę visiems Sąjungos piliečiams pasirinkti patiems.
Kita vertus, kiek Lietuvos piliečių yra skaitę Lietuvos Respublikos Konstituciją, supranta jos esmę ir reikšmę? Turbūt nedaug. Kodėl tada jie turėtų jaudintis dėl ES konstitucijos? Nebent pareigūnai, suinteresuoti valstybės prestižu tarptautinėje arenoje, vėl surengtų tokią kampaniją, kokią buvo surengę prieš referendumą dėl Lietuvos stojimo į ES. Galbūt tada, nuolat visur skelbiant, tauta susipažintų su pagrindinėmis būsimos Konstitucijos nuostatomis.
Visgi net jei ir taip, asmuo–neprofesionalas dėl teisinių, istorinių, valdymo žinių trūkumo negalėtų susiformuoti savarankiškos objektyvios nuomonės. Ją suformuoti visomis jėgomis talkintų žiniasklaida, veikianti išvien su politinėm jėgom (net galima nedidelė opozicija mažai ką laimėtų, kaip rodo patirtis). Išvada: referendume dalyvausim mes, bet mes nesam pakankamai protingi, kad galėtume spręsti patys, todėl paklausime politikų ir valdžios. Taigi referendume pasirinksim tai, ką mums lieps (nors turbūt tikėsim, kad nusprendėm patys). Būsim laimingi, kad tai pasirinkom patys, valdžia bus laiminga, kad jos piliečiai tokie protingi ir savarankiški. Be to, skirtingai nei renkant atstovus, kai vėliau dar gali priekaištauti, čia jau nieko nepasiginčysi: nusprendei pats ir tau buvo suteiktos visos galimybės sužinoti, už ką balsuoji.
Prognozės ir išvados
Winstonas Churchillis yra sakęs, jog demokratija – prasta valdymo forma, bet geresnės nėra. Demokratija kol kas gyvuoja ir sėkmingai kovoja su kitais (pvz., islamiškais) režimais. Jei ES nusprendė – referendumas dėl ES konstitucijos bus, kartu su visomis būtinomis agitacinės kampanijos priemonėmis.
Galbūt “nėra to blogo, kas neišeitų į gera”. Netgi jei demokratija nėra “tautos valdymas” ir ne mes, o už mus, nuspręs, kokios konstitucijos reikia Europos Sąjungai, - ne tai svarbiausia. Politikos tikslas – visuotinė gerovė. Tikėdami, kad Sąjungos ateitį nusprendėme Mes – neturėsime ko kaltinti ir labiau pasitikėsime ES struktūrom ir jų vykdoma veikla. Pasitikėdami pozityviau vertinsime vykdomą politiką (kad ir kokia ji bebūtų) ir jai nuolankiau paklusime. Tokiu būdu tvirta valdžia, turinti piliečių pasitikėjimą, pasieks daugiau, nei nuolat kritikuojama ir todėl verčiama kaskart keisti veiklos kryptis ir įstatymus.
Pastaba pabaigai: kam nepatinka būti marionete – sugalvokit ką nors geresnio.