Palangos „Anapilis“ prieš Maskvos „Didįjį teatrą“

Tai ne fantastika. Ar naujas kompiuterinis žaidimas. Toks mačas visų akyse tikrai įvyko keliose Lietuvos žiniasklaidos arenose. Kaktomis sudaužti buvo du gigantai – politikos ir teatro.

Politikos teatro šachmatininkas Vytautas Landsbergis be ypatingų pastangų grynosios scenos žvaigždę Eimuntą Nekrošių įveikė sausu rezultatu. Tradicinėje „Indėnų vasaroje“ padeklamavęs keletą posmelių iš 1991 m. Jono Žemkalnio slapyvardžiu pasirodžiusio eilių tomelio „Intermezzo“, profesorius tapo dienos kultūros sensacija ir išstūmė iš pirmųjų puslapių viename svarbiausių pasaulio teatrų Lietuvos respublikos piliečio pastatytą Dž. Verdžio operą „Makbetas“. („Seimo narys paniro į poeziją!” – šaukė antraštės. Atvirkštinis atvejis – poetų panirimas į politiką – šiandien, ačiū Dievui, Lietuvoje sunkiai beįsivaizduojamas. Kaip parodė nuoga praktika -- neišplaukė nė vienas.)

Perfrazavus valstybėms taikytiną A. Čekuolio aksiomą („Jeigu jūsų nėra pirmajame laikraščio puslapyje, jūsų nėra apskritai“), galėtume teigti, kad tokios premjeros, ko gero, visai nebuvo. (Joje, beje, tūlas galėjo pasigesti ne tik mūsų spaudos ar kritikos atstovų, bet ir Lietuvos ambasados pasiuntinių! Pastaroji – nusišalinimo nuo kultūros – tendencija mūsų pasiuntinybių darbe su mažom išimtim irgi tampa aksioma.)

„Lietuvos rytas“, nukėlęs žinutę į laikraščio vidurį (paprastai lietuvių dienraščiai ten ir pasibaigia), o vėliau vis mažiau malančio „Mūzų malūno“ kertelėje „Meno pulsas“ pateikęs ne itin palankius rusų kritikų atsiliepimus, savo misiją palaikė atlikęs. Juolab kad ir pats spektaklis – „tik“ Florencijos ir Palermo pastatymo „klonas“. (Dekoracijos iš tiesų tos pačios, jų kelionė gali tęstis, bet gali Maskvoje ir pasibaigti, jeigu teatras, aiškiai suplanuotos sėkmės atveju, įsigis pastatymą.)

Visa tai – smulkmenos. Esmė slypi kitur – didžiosios žiniasklaidos prioritetuose kultūros erdvėje. Pastaroji, deja, programiškai susiaurinta ligi sensacijos ir pramogos, šviesos greičiu siaurinama ir toliau. Štai „ta prasme“ postmodernizmas įsigali totaliai: vos tik jas ima kurti medijos, hierarchijų nebelieka. Arba: kai viskas tampa medializuota, apie hierarchijas gali kalbėti (dažniausiai patys sau arba draugų ratelyje) tik beviltiški retrogradai.

„Bajeristinę poeziją“ skaitantis garsus politikas su džinsų švarkeliu – įvykis, pirmasis lietuvių režisieriaus darbas kaimyninės supervalstybės, kurią tas pats profesorius nuolat įvardija kaip esminį grėsmės šaltinį gležniems mūsų demokratijos daigams, „nomenklatūrinėje“ scenoje – marginalija.

Toks požiūris net ir politiškai neatrodo išmintingas – juk „paimdamas“ Imperijos sceną Nr.1, mūsų režisūros grandas laimi ne mažiau nei Lietuvos krepšinio rinktinė.

Iš tikrųjų – daugiau, nes dieviškojo ir sykiu tautinio talento įtvirtinimas tradiciškai „svetimoje“ ir beveik neprieinamoje teatrinio Kremliaus bastiono erdvėje nieko nesupriešinant (pergalės sporte oponentus, nors ir trumpam, itin supriešina!) – yra sykiu ir diplomatinė Lietuvos valstybės pergalė.

Ignoruodama šitą akivaizdžią tiesą ir „taupydama“ komandiruotpinigius bei intelektą krepšiniui, žiniasklaida pati atrodo kaip indėnas „Anapilyje“.

Vienoje rusų recenzijoje teko skaityti, kad operos pektaklio pabaigoje Eimuntas Nekrošius išleidžia į Didžiojo teatro sceną akiniuotą personažą, nelauktai primenantį... profesorių Vytautą Landsbergį. Skirtingai nuo pastarojo, rusų solistas neskaito vaikiškos poezijos, o atlieka partitūros griežtai apibrėžtą funkciją. T.y. – dirba savo darbą.

Štai čia ir paprašysime scenos proletarų nuleisti uždangą.