Viena vertus, ši plėtra vienija Europą ir galutinai panaikina Šaltojo karo nubrėžtas ribas, tad savo istorine svarba ji turi daugiau paralelių ne su ankstesniu ES ribų plėtimu, o su 1990 m. Vokietijos susivienijimu.
Kita vertus, vargingų pokomunistinės Europos šalių priėmimas pačiai ES atsiėjo palyginti pigiai.
Lėšų plėtrai finansuoti (2000-2006) buvo paskirta tik 67 mlrd. eurų (t.y. 10% viso ES biudžeto arba 0,1% ES šalių BNP). Palyginimui, Vakarų Vokietija paramai rytiniams tautiečiams išleido 600 mlrd. eurų per 1990-1999 metus. Tai ir yra didysis skirtumas: tik fantastikos mėgėjas galėtų įsivaizduoti vokiečius, svarstančius, kuri šalies dalis (rytinė ar vakarinė) po susivienijimo turėtų gauti finansinę paramą. Tuo tarpu ES derybų metu buvo iškilusi reali galimybė, kad kai kurios pokomunistinės šalys gaus mažiau nei mokės į ES biudžetą. Taigi bendra Europos tapatybė tikrovėje pasirodė esanti pakankamai trapi.
Kaip bebūtų, galima spėti, jog vienaip ar kitaip dabartinis ES Konstitucijos projektas - galbūt su nedidelėmis išimtimis - galiausiai bus priimtas. Jau nebėra kur trauktis. Ši plėtra taip svarbi ir istoriškai, ir geopolitiškai, kad būtų pernelyg pavojinga viską nubraukti ir lemiamą akimirką plėtrą blokuoti. Taigi, kaip ir NATO plėtros atveju, tik dar ryškiau, greitai taps aišku, kad įstojome į ne tą pačią organizaciją, į kurią pirma padavėme paraišką. Būsime nariais ES, kurioje daug labiau nei anksčiau apribotas nacionalinis suverenitetas. Bet ar apie tai diskutuojama Lietuvoje?
Keista, bet ne. Nors Italijoje vykusioje tarpvyriausybinėje konferencijoje svarstyti klausimai, kurie tiesiogiai palies Lietuvą, ryškesnės reakcijos apie tai nei iš politikų, nei iš žiniasklaidos nesulaukta. Parašiau ir sumelavau. Krikščioniškosios Europos šaknys - štai kur klausimas, dabar bene labiausiai kankinantis visuomenę. Grynai simbolinė problema, neturinti jokių teisinių pasekmių, pasirodė turinti galingą politinį užtaisą.
Svarstymai apie Bažnyčios vaidmenį šiandien bei krikščionybės ir Europos santykį tapo populiarūs ir akademiniuose, ir plačiuosiuose sluoksniuose. O ir politikams tai į naudą: užuot nedrąsiai vapendami apie būsimąją ES institucinę sąrangą, jie visą energiją nukreipia į liaudžiai daug suprantamesnį tikėjimo klausimą.
Taip ne tik lietuviai, bet ir visa Europa netikėtai užčiuopė bene pamatinį Europos tapatybę formuojantį aspektą, t.y. religingumo ir sekuliarumo dinaminę sąveiką. Kokia bus šio iš pirmo žvilgsnio keisto ginčo pabaiga? Leisiu sau spėti, kad šiek tiek pasispyriojus ir pasimaivius krikščioniškosios šaknys į Konstitucijos preambulę visgi bus įrašytos. Tai lems ne tik tam tikras istorinis teisingumas, kuris leis sustiprinti netvarią Europos tapatybę, bet ir Lenkijos problema. Žinia, be Lenkijos ES plėtra į Rytus laikytina nepasisekusia, ir būtų itin pavojinga nekreipti dėmesio į svarų Jono Pauliaus II bei Katalikų Bažnyčios autoritetą, kuris galėtų suvaidinti didžiausią vaidmenį referendume dėl ES Konstitucijos priėmimo.
Taigi kokia bus Europos aritmetinė suma po lygybės ženklo? Tikriausiai turėsime visiškai kitokią Europos Sąjungą nei anksčiau, kur nacionalinis suverenitetas, ypač mažų ir skurdžių tautų, gali būti gana suvaržytas. Ar bus įmanoma toliau dar ką nors „pliusuoti“? Manau, kad taip. Esant panašioms plėtros finansavimo sąlygoms kaip pastaroji, bus įmanoma priimti greitu laiku ne tik Rumuniją ir Bulgariją, bet ir Turkiją, Kroatiją ar net Ukrainą ir t.t. Tiesa, kartu iškyla didelis neišsprendžiamų vidinių įtampų pavojus, galintis lemti atimties ženklo realumą (į ES Konstitucijos projektą jau įrašyta išstojimo galimybė).
Kaip bebūtų, labiausiai norėtųsi, kad bent dalybos ženklas Europos politinėje aritmetikoje galiausiai būtų pamirštas.