Tai, kad Kneseto pirmininkas teigė, jog Lietuva jau pripažino savo istorinę atsakomybę, be abejonės yra žingsnis į priekį išrišant tarpusavio santykių mazgą. Galima sutikti su tuo, kad "genocidas, atrodo, buvo labai pelningas lietuviams" (ir ne tik jiems, jei kalbėsime, pavyzdžiui, apie tuometinį Vilnių).
Juk net mažame Ukmergės apskrities valsčiuje, kur gyveno vos keliolika žydų šeimų, į naikinimo vietas išsiųstų žydų turtą nuo 1941 m. rugpjūčio dalijosi beveik 5 proc. valsčiaus gyventojų.
Tiesa, pinigai už realizuotą turtą (realizavimu buvo užimtos vietos savivaldybių sudarytos komisijos) buvo pervedami į specialią Vokietijos banko sąskaitą Lietuvoje. Vilniuje žydų turtu (baldais, smulkiu inventoriumi ir pan.), kuris netiko išvežimui į Vokietiją naudojosi savivaldybės įstaigos, jis buvo parduodamas ar perleidžiamas privatiems asmenims ar jų įmonėms.
Tiesa žydų, kaip ir lietuvių verslas, didieji namai buvo atimti jau 1940 metais, pirmosios sovietinės okupacijos metu. Antrosios sovietinės okupacijos metais, jau ir nacių atimtas žydų turtas buvo įteisintas kaip sovietinės valstybės nuosavybė. To nereikėtų pamiršti, kaip ir to fakto, jog Lietuvos valstybė tuo metu buvo netekusi nepriklausomybės.
Ir vis tik teigdamas, kad “vokiečių okupacija - ne pasiteisinimas, o ir lietuvių antisovietiniais jausmais taip pat negalima pasiteisinti”, R. Rivlinas teisus. Mūsų kelias ne teisinimasis, o istorinės skriaudos atitaisymas. Ir jeigu mes save suvokiame kaip tautą, kaip naciją, mums nereikia rodyti pirštu, ką mes turime jausti žvelgdami į žydų tragediją. Faktai apie kelių tūkstančių lietuvių dalyvavimą žudynėse yra neginčijami, o tuometinės lietuviškos visuomenės pasyvumas – nepateisinamas. Likę kaltieji turi būti nubausti, o nuosavybės teisės aukų artimiesiems – atstatytos.
Bet atrodo, kad mes labiau linkę išgirsti iš Izraelio atvykusių svečių pasisakymus, bet nekreipiame dėmesio į mūsų bendrapiliečių žydų nuomonę. 2002 metų Tolerancijos žmogaus atminimo medaliu apdovanota profesorė Irena Veisaitė, vos prieš metus savo pasisakymuose Frankfurto knygų mugės visuomeninių ir politinių diskusijų metu išsakė požiūrį, kad, siekdami dialogo ir savitarpio supratimo, ne tik lietuviai turėtų įsisąmoninti žydų katastrofos mastą, bet ir patys žydai.
Ir visų pirma litvakai, praėjus 60 metų nuo tragiškų įvykių. Ir ne tik kaltinti, bet ir užjausti, suvokti ir lietuvių tautą ištikusią tragediją – sovietinę okupaciją, nepriklausomybės praradimą, trėmimus, kurie pražudė ištisas Lietuvos gyventojų kartas. Profesorė apgailestavo, kad iš kai kurių žydų pusės trūksta šito supratimo. (…) Juk visame pasaulyje buvo budelių, aukų ir gelbėtojų...".
Jei izraeliečiams holokaustas, žydų tragedija yra esminė mūsų tautinio identiteto dalis, tai tie istoriniai kataklizmai (ir nacių, ir sovietinės okupacijų metais), kurie sunkiai užgulė mūsų tautą – paveikė ir mūsų tautinį identitetą. Tikiuosi, kad tai supras ir kalbėjusieji iš aukštų tribūnų. Juk orumas taip pat yra aukščiausia vertybė.
Turėtume tai suprasti, žinoma, neužmiršdami tautos istorinio patyrimo. Ir vadovaudamiesi ne baime, pykčiu, nepasitikėjimu, bet savo orumu, garbingai pripažinti savo tautiečių nuodėmes. Tolerancija, orumo suvokimas reikalauja dvasios ir proto pastangų. Čia nuoskaudų priminimai, senų sąskaitų suvedinėjimas ar abejingumas niekuo nepadės.