Pokalbiui susitikome nedideliame, bet jaukiame Dovydo bute Notting Hille, kur jis įsikūręs su iš Strasbūro atsivežtu šunimi – šiuo metu jis vienintelis sudaro kompaniją Dovydo viengungiškam gyvenimui. Tad šis pokalbis apie buvusius ir galbūt laukiančius gyvenimo pokyčius, Londono kasdienybę ir teisę bei teisingumą Anglijoje ir Lietuvoje.
Po dešimties metų praleistų vienoje iš tų institucijų, kur dirbti veržtųsi daugelis teisės studijas baigusių žmonių, staiga toks pokytis. Kodėl?
Paprastai karjerą Europos institucijose žmonės pradeda sulaukę maždaug trisdešimties ir daugiau metų. Jie jau būna išbandę save privačiose institucijose, pačiupinėję realų gyvenimą. Aš patekau truputį per anksti. Man buvo 23 metai, buvau ką tik baigęs universitetą, labai trumpai padirbėjęs Užsienio reikalų ministerijoje, kai, pasitaikius galimybei, sudalyvavau konkurse į referento poziciją Strasbūro teisme. Pradžioje buvo labai įdomu, nes galėjau daug ko pasimokyti iš vyresnių kolegų, tačiau po 10 metų kilo noras kitos patirties įgyti.
Kai tau 30 metų, pradedi galvoti, ar aš noriu būti visą gyvenimą tame pačiame mieste su tais pačiais žmonėmis, tais pačiais užsiėmimais. Ir nors gyvenimo sąlygos Europos institucijose neblogos, daug socialinių garantijų, dėl kurių žmonės tą karjerą tęsia, man kažkaip buvo įdomu, kas iš tikrųjų dedasi tame realiame pasaulyje. Smalsumas ir trisdešimtmečio apmąstymai apie savo tolesnį gyvenimą privedė prie sprendimo išeiti iš darbo. Neretai gyvenime tenka rinktis tarp saugumo ir laisvės – aš pasirinkau laisvę, tačiau turiu mažiau saugumo. Apsispręsti nebuvo lengva, bet baimės didelės neturėjau, nes 33 metai, tai tas amžius, kai gali bandyti prisitaikyti kiek kitoje srityje. Aš likau Europos žmogaus teisių specialistu ir pradėjau dirbti pats sau – tapau konsultantu. Be to, studijavau ir įgijau Anglijos teisės diplomą. Mano užsakovai yra Europos taryba, Europos institucijos, kartais Jungtinės Tautos, neretai tenka apmokyti teisėjus Turkijoje, Rusijoje, Makedonijoje ar kitur.
Kai pradėjai dirbti Strasbūre, kiek žinau, visos bylos iš Lietuvos eidavo per tavo rankas. Dabar nuo Lietuvos profesiškai turbūt jau visiškai atitrūkęs?
Strasbūre aš dirbau ne vien su lietuviškomis bylomis. Kadangi buvau pirmasis Strasbūre rusiškai kalbantis teisininkas, tai „ant mano galvos“ iš karto buvo užverstos rusų bylos. Turėjau bylų iš Ukrainos, Latvijos, JK ir Prancūzijos. O su Lietuva ir dabar palaikau tam tikrą ryšį – kartais Europos institucijų užsakymu ruošiu ataskaitas apie Lietuvos įstatyminę bazę, bet iš esmės Lietuva yra maža dalis tos srities, kurią dabar apimu.
Tampi vienu iš išeivių Londone, tačiau teisininkų iš Lietuvos čia turbūt nedaug...
Nedaug, bet yra. Žinau, kad yra dirbančių advokatais, tačiau gynėjų lietuvių neteko sutikti. Toji teisme žmogui atstovauti galinčių advokatų grupė daug sunkiau įsileidžia atvykėlius. Tokių kaip aš, konsultantų, kiek žinau, irgi nėra. Yra keletas jaunų, neseniai čia studijas baigusių ir dažniausiai pas vietinius advokatus dirbančių lietuvaičių.
Įeiti į teisininkų kastą čia, kiek žinau, labai nelengva...
Labai sunku. Kaip ir bet kokioje valstybėje, taip ir čia, tai labai uždara kasta. Uždara pirmiausia dėl akademinių dalykų – reikia praeiti vietinę apmokymų sistemą, tačiau net tada reikia žinoti, kaip toji sistema veikia. Tad su lietuviška ar bet kokia užsienietiška pavarde pelnyti vardą, išsikovoti klientų yra nelengva. Bet nemanau, kad taip yra tik Anglijoje, bet kurioje valstybėje teisininkai yra šeima, siekianti save apsaugoti.
Esu girdėjusi nusiskundimų iš čia gyvenančių lietuvių, kad jų teisės yra pažeidžiamos, nes jie imigrantai? Ar tokie nusiskundimai gali turėti realų pagrindą?
Apskritai, žioplas žmogus visada turi daugiau galimybių tapti auka. Bet kokių teisės pažeidimų, o ne tik žmogaus teisių. Bet kita vertus, gal ir yra tokių situacijų, kai požiūris į užsieniečius yra kiek kitoks, nei į savo piliečius ar nuolatinius gyventojus. Teisėje tai įvardijama diskriminacijos terminu, tačiau, ar tai yra diskriminacija, ar ne – sunku įrodyti. Tiesioginės diskriminacijos atveju, kai įstatymas tiesiog apriboja vienos žmonių grupės teisės, rasės, tautybės, lyties ar pan. atžvilgiu, yra paprasčiau, bet netiesioginę diskriminaciją, kai sudaromos sąlygos būti diskriminuotiems, sudėtinga įrodyti. Tad galiu įsivaizduoti, kad neseniai čia gyvenančiam žmogui, nelabai suprantančiam kalbą sunku būtų įrodyti, kad buvo diskriminuojamas, net jei jis turėtų priėjimą prie patyrusio teisininko, kuris galėtų jam patarti.
Ar labai skiriasi teismų sistema Anglijoje ir Lietuvoje?
Lietuvos teisinė sistema pasižymi nemažu formalizmu. Apskritai, taikant teisę, dažnai žiūrima į raidę, o ne į tai, ką ta raidė reprezentuoja. Anglai įvertina interesus ir atsižvelgia į teisingumo kriterijus, kurie turi būti svarbiausi. Bet situacija Lietuvoje keičiasi. Kalbant apie korupciją – nelabai turiu ką pasakyti, nesu teisėsaugos darbuotojas, tačiau kaip pilietis, šią problemą matau. Čia kalba eitų ne tik apie teisėjus, bet apie visą teisininkų profesiją, įskaitant ir prokurorus bei advokatus, kurie yra sudedamoji teisingumo sistemos dalis. Bet, mano galva, su socialinės ekonominės situacijos gerėjimu tos problemos turėtų nykti.
Dar vienas pagrindinis skirtumas nuo JK – tai bendras žmonių nepasitikėjimas, kuris susijęs tiek su įvairiomis valstybės institucijomis, tiek su teisingumo sistema. Ir, mano galva, Lietuva yra kažkiek aklavietėje, nes žmonės kaltina teismus, kad jie korumpuoti, bet jeigu paprasti piliečiai iš principo nepakeis savo požiūrio į teisės sistemą, nepradės pasitikėti, niekas nepasikeis. Nes demokratiška valstybė yra paremta pasitikėjimu ir šiuo atžvilgiu JK yra vienas iš gerų pavyzdžių. Jei paklaustumėte vietinio žmogaus, ką jis galvoja apie vietinį teisėją, tai tikrai jo nevadintų korumpuotu. Atvirkščiai, sakytų, kad tai žmogus, kuris yra gerbiamas, išsilavinęs, patyręs, teisingas ir turintis tam tikrus moralinius etinius kriterijus. Ir pasitikėjimas teismais ir teisingumo sistema yra didelis pavyzdys, iš kurio Lietuvos visuomenė turėtų pasimokyti.
Be abejonės, patys teismai nemažai kalti dėl savo prestižo. Bet kita vertus, pati visuomenė turi kelti savo pasitikėjimo lygį. Kai būna apklausos, kuo žmonės pasitiki, Lietuvoje dažnai pasitikima notarais. Tai klaikiai liūdna statistika, nes jei žmogus pasitiki notaru, tai reiškia, kad nepasitiki vienas kitu ir preziumuoja, kad jų kolegos, verslo partneriai, kaimynai iš esmės sukčiauja. Lietuvoje valstybė nepasitiki žmogumi, o žmogus nepasitiki valstybe.
Kaip įsikūrei Londone? Ar pavyko suburti draugų ir pažįstamų ratą?
Ko gero vienas iš sunkiausių dalykų yra gyvenimas be taip vadinamų šaknų ar nutraukus tas šaknis. Man susiklostė taip, kad didesnę savo gyvenimo dalį praleidau užsienyje. Kai pervažiavau iš Prancūzijos į Londoną, jokio šoko nebuvo, nes čia pažinojau nemažai mano kartos žmonių, kurie dirbo Sityje, ir esu dėkingas draugams Londone, kurie padėjo man gan greitai susirasti savo vietą. Aš žiūriu į namus ne kaip į vietą, bet į jausmą – aš jaučiuosi namuose ten, kur įdomus darbas, kur gerai jaučiuosi. Bet pažįstu žmones, kuriems tai nėra lengva.
Ar esi įsijungęs į lietuvišką veiklą?
Aš nesu didelis visuomenininkas, vienišas vilkas pagal savo charakterį, tačiau lietuvių nevengiu. Gyvenu užsienyje gal ilgiau negu dauguma čia Londone ir man tiesiog skamba kvailai, kai sutinku žmonių, kurie čia pragyvenę kelerius metus, apsimeta beveik nebe lietuviais, lietuviškai kalba su akcentu. Ir nors kultūriškai esu beveik europietis, savo lietuviškumo neneigiu – jis sudaro mano tapatybės svarbiausią dalį, ir todėl man yra malonu susitikti su lietuviais, dalyvauti renginiuose. Gimiau Vilniuje, bet visada domėjausi užsieniu ir turėjau priėjimą prie užsienietiškų žurnalų ir knygų, nes mama Vilniaus Universitete dirba prancūzų kalbos docente. Tačiau gėda prisipažinti, kad kai atvažiavau į Prancūziją, nė žodžio nekalbėjau prancūziškai. Mano darbo kalba buvo anglų, rusų kalbą mokėjau gerai, bet prancūzų – visai ne, ją išmokau tik gyvendamas Prancūzijoje.
Kaip leidi laisvalaikį?
Turiu draugų ratą, kartais išgeriame alaus ar vyno, vaikštau į džiazo koncertus Rony Sccots klube ar Camdene. Anksčiau patiko futbolas, dabar mažiau. Gal susiję su tuo, kad mano favoritai „Arsenalas“ nelabai kaip žaidžia... Mėgstu slidinėti, todėl žiemą stengiuosi grįžti į Prancūziją, į Alpes.
Kodėl įsikūrei Notting Hille?
Tai savitas rajonas, nes čia galima pamatyti arabų ar rusų milijonierių, yra ir menininkų. Be to, aš turiu šunį, tad viena iš sąlygų, kai ieškojau buto, buvo parko artumas – jis yra kelios minutės nuo namų. Su savo buvusia drauge išsiskyriau, tai šuo yra geras dalykas, nes suteikia tam tikro emocinio stabilumo. Jis visada patenkintas, kai grįžti, nors, aišku, nepakeičia žmogiškų santykių, bet kažkaip kol kas taip man labai gerai. Mėgaujuosi vyriška laisve. Nemažai laiko mus su buvusia drauge siejo įpareigojantys santykiai – vedę nebuvome, bet gyvenome kartu. Tačiau jau greit bus dveji metai kaip esu laisvas. Manau, kad gyvenime įvairūs etapai reikalingi. Viskas apribota laike – tiek meilė, tiek santykiai ir, mano nuomone, būti laisvam kartais yra neblogai. Žinoma, nėra blogai ir būti įsipareigojusiam, bet aš prie šito jausmo kol kas dar negrįžau.
Ar lengva laikyti šunį Londone?
Šunims čia draugiška aplinka. Aišku, nėra taip, kaip Paryžiuje, pavyzdžiui, jei eini į restoraną ar aludę, reikia žinoti, kur galima šunis atsivesti. Kai išvažiuoju, rūpinasi draugai, nes šuniui reikia būti su žmonėmis. Kartą buvau nuvežęs į šunų viešbutį, tai buvo nemaloni situacija, iš karto reikėjo pasiimti, nes nesutarė su kitais šunimis. Be to, su buvusia drauge draugiškai bendraujame, tad, kaip išsiskyrusi šeima vaikais dalinasi, mes šunimi dalinamės. Šunį įsigyti buvo draugės idėja, bet kai skyrėmės, kažkaip natūraliai buvo aišku, kad šuo su manimi nori būti, tad ginčų nekilo.