Turistai žiemos metu gali į Tauerį pakliūti iki pusės penkių – tai ir buvo maždaug tas metas, kai aš su specialiuoju leidimu įžengiau į ištuštėjusią tvirtovę. Pora užsilikusių lankytojų sparčiai traukė link išėjimo, o man atsidūrus prie Išdavikų vartų (angl. „Traitors gate“), tapo gūdu ir tuščia.

Prisiminus, kad prieš kelis šimtus metų iš egzekucijos vietos ant Tauerio kalvos tuo keliu buvo gabenami begalviai kūnai, jautresnių nervų žmogui vakarinis pasivaikščiojimas čia gali neatrodyti labai malonus. Stengdamasi nesileisti į apmąstymus apie karalienių Ana Bolein ar Marija Stiuart liūdną likimą, nuo „Traitors gate“ pasukau į kairę ir užkopiau laiptais į viršų.

Dešinėje – didinga karalių pilis, priekyje – bažnyčia, kur ilsisi nužudytųjų kūnai, maždaug per vidurį – aikštelė, kur buvo kirsdinamos kilmingų damų galvos... Daug kartų Londone pagal adresą man yra tekę ieškoti, kur kas gyvena, bet dar niekada tokioje vietoje.

Kadangi sargybinis prie vartų sakė, jog užkopusi laiptais sukčiau į kairę, taip ir padariau. Bet greit mane sustabdė kelią pertvėrusi grandinė. Kaip byloja gerai žinomas posakis – tikras žurnalistas, jei jo neįleidžia pro duris, įlipa pro langą. Tad grandinė Tauerio kieme man neatrodė didelė kliūtis – ėmiau ir peržergiau. Tuomet išgirdau švilpuką ir atsigręžusi pastebėjau būdelę, iš kurios man mojo kasdiene tarnybine uniforma vilkintis sargybinis. Priėjęs, pasiteiravo, ko ieškau. „Oh, the doctor’s wife“ – pasakė, išgirdęs ieškomos moters vardą, ir palydėjo iki gretimo namo durų, kur mane sutiko lietuvė, jau dvidešimt metų gyvenanti Taueryje.

Pašto adresas – „Tower of London“

Klaipėdoje gimusi, tačiau Australijoje užaugusi ir ten medicinos mokslus baigusi Mida McGrath juokdamasi pripažino, kad ne tik aš, daugelis lietuvių ir ne vien lietuvių, pamačiusių, jog jos adrese nurodyta HM Tower of London, negali tuo patikėti.

„Kai čia pradėjome gyventi, nuvykau kartą į Australiją savųjų aplankyti, tai ten gyvenantys lietuviai, kai pasakiau, kad čia gyvenu, sakė – tu meluoji. O viena mano draugė kartą klausė, kodėl tu turi adrese rašyti HM, ką tai reiškia. Nelabai kas žino, jog Taueris yra Jos Didenybės (angl. „Her Majesty“), t.y. priklauso karalienei.“

Moteris prisiminė ir vieną gana anekdotišką situaciją, susijusią su adresu Taueryje.

„Vienas mano sūnus turi gerą draugą, juoduką, kuris gyvena Amerikoje. Prieš keletą metų jis atvažiavo į Londoną porai mėnesių dirbti princo Charleso įsteigtame labdaros fonde „Princes Trust“. Jis paklausė, ar galėtų pas mus apsistoti. Gerai, kodėl gi ne. Kai jis atvyko į Heathrow oro uostą, policininkas jo klausia – kur gyvensi? Jis sako – „Tower of London“. O kur dirbsi – teiraujasi. Tas sako – „Princes Trust“. Paskui jis pasakojo, kad patraukė jį į šoną ir liepė laukti, o patys paskambino mums ir sako – čia toks juodukas, sako, kad čia gyvens. Sakau – taip, tikrai čia gyvens“, – juokdamasi prisimena moteris.

Vaiduoklių nebijo

Pro Midos svetainės langą matosi ne tik garsusis Tauerio tiltas ar pilis – kieme priešais langus ir nedidelė aikštelė, kur buvo nukirsdinti septyni žmonės. Paprastai čia vykdavo kilmingų moterų egzekucijos, tačiau karalienė Elžbieta kaip malonę tokią galimybę suteikė ir vienam jos proteguotam didikui. Kiti vyriškosios giminės atstovai savo galvas prarasdavo viešoje aikštėje ant kalvos stebimi gausios Londono gyventojų minios. Tad natūralu pasmalsauti, ar šių namų gyventojos kartais neapima baimė ar neramumas.

„Manęs visai ne. Vyras daug jautresnis, sako, kad yra vaiduokliai. O jauniausio sūnaus žmona viena pati čia išvis negalėjo būti. Kartą, kai buvome išvažiavę kažko nusipirkti, ji viena namuose liko, tai negalėjo čia būti, radome lauke stovinčią.“

Mida teigia, kad jos namuose tikrai nesivaidena, tačiau yra girdėjusi nemažai pasakojimų iš kitų gyventojų apie keistus garsus. „Vienuose namuose reikėjo net egzorcizmus daryti, pasakojo, kad net dulkių siurblys ten nustodavo veikęs. O kitur buvo toks nutikimas, kad dukra savo tėvą, kuris buvo apsivilkęs naują kostiumą, apliejo kava. Jis pyko ant jos, bet mergaitė sakė, jog kažkas tiesiog kumštelėjo jos alkūnę ir išliejo kavą.“

Mida sako, kad itin daug vaiduoklių yra „Queens House“, kur prieš mirtį gyveno garsioji Henriko VIII žmona Ana Bolein, bei paskutiniąsias dienas praleido katalikų po mirties šventuoju paskelbtas, o protestantų išdaviku laikomas Tomas Mooras. Čia 8 mėnesiams buvo įkalinta ir viena garsiausių Anglijos istorijoje karalienių Elžbieta I. Midos teigimu, kažkas negero vyksta ir gretimuose namuose.

„Kai mes čia atvažiavome gyventi, vaikai į universitetus dar ėjo, tai dažnai atvažiuodavo su draugais , kurie užsibūdavo iki vidurnakčio. O po dvylikos išeiti jau negali, turi čia nakvoti. Mūsų kaimynė buvo labai maloni, ir kartą sako – tegu ateina pas mane jaunimas nakvoti, turiu laisvų lovų. Bet ten jie negalėjo miegoti, visi vienas po kito sugrįžo tą pačią naktį atgal. Sakė, kad keisti garsai ir nesmagus jausmas, tad grįžo į mūsų namus, kur teko ant žemės miegoti. Dar iki šiol man niekas nieko blogo nebandė padaryti. Suprantu, kad gal reikėtų kažką jausti, bet nejaučiu, tačiau kai kiti pasakoja, tikiu, nesakau, kad kvailystės“, – pasakoja humoro nestokojanti medicinos daktarė.

Raktą palieka duryse

Į Tauerį Mida su šeima atsikėlė gyventi prieš gerus dvidešimt metų, kai jos vyras tapo Tauerio gydytoju. Kadangi Taueris specialiosios ceremonijos metu kiekvieną vakarą užrakinamas, o po užrakinimo prireikia medicinos pagalbos, vietos gyventojai, kurių yra maždaug apie 40, kreipiasi į Midos vyrą. „Vyras yra kaip ir Tauerio GP (bendrosios praktikos gydytojas), turi čia savo kabinetą ir turi būti pasiruošęs bet kuriuo paros metu suteikti medicininę pagalbą. Net kai yra ekstremali situacija ir reikia greitosios pagalbos, pirma pasiteirauja mano vyro, ar tikrai reikia.“

Mida juokiasi, kad turistams išėjus, jie čia gyvena tarsi senoviniame kaime – turi savo bažnyčią, kur kiekvieną sekmadienį vyksta pamaldos, centrinę aikštę ir netgi savo smuklę.

„Yra komendantas, kuris kaip ir visos bendruomenės vadovas, yra konsteblis, yra kapelionas, turime bendras šventes, buvo ir „Tower Carol service“, prie durų ateina ir dainuoja“, – apie neturistinį Tauerio gyvenimą pasakoja šios vietos senbuvė. Tačiau turistai, kurių vasarą būna minios, Midai nekliudo – ji sako jų nė nepastebinti. „Tik kartais turistai, kai pamato, kad pro duris išeinu, nori čia užeiti, tai sakau, čia negalima, čia privati vieta. Kartais paklausia, ar čia gyvename, bet retai.“

Beje, kaip tikrame senoviniame kaime, namų durys paprastai nerakinamos. Mida sako, jog jie raktą paprastai palieka duryse. „Kartais ateina žmonės ir klausia, ar žinote, kad jūs duryse raktus palikote“, – šypsosi Tauerio lietuvė ir prisimena nutikimą, jog namų valytoja, radusi raktą duryse, padėjo jį ant staliuko koridoriuje, o duris užtrenkė.

„Mes buvome išėję ir neturėjome antro rakto, kai sugrįžome vakare, turėjome žadinti komendantą, kad duris atidarytų ir galėtume į namus įeiti.“

Varžančių apribojimų nedaug

Mida su vyru gyvena XVII amžiaus pab. statytame keturaukščiame name, kuriame dar yra pusrūsis ir stogo terasa. Apatiniuose aukštuose yra gydytojo darbo kabinetas ir svetainė, viršutiniuose – miegamieji. Pusrūsyje namų ūkio patalpos, o ant stogo šeima lipa ne tik pasigrožėti pilies ir Tauerio tilto vaizdais, bet ir išsikepti kepsnį ar pasikapstyti sodelyje.

„Pavasarį perkame gėles Chelsey gėlių mugėje, o mano vyras dabar dar ir pomidorus augina, kurie yra labai skanūs.“ Be to, vasaros metu netoli vakarinių Tauerio vartų vyksta klasikinės muzikos koncertai, tad sėdėdama savo stogo terasoje Mida gali klausytis aukščiausios klasės atlikėjų. „Ne taip seniai dainavo operos solistė Kiri Te Kanawa, buvo labai smagu“, – džiaugiasi moteris.

Be to, jai yra tekę ne tik iš tolo gėrėtis garsenybėmis, bet ir su jomis pabendrauti. Viena iš tokių asmenybių – prezidento Barako Obamos žmona, kurią Mida sutiko prie „Traitor gate“, kai ši lankėsi Taueryje. „Ji tikrai įspūdinga moteris, labai maloni, visiškai natūrali, atėjo vakare, kai turistų nebuvo“, – prisimena Mida ir priduria, jog vienas iš gyvenimo Taueryje ypatumų yra tas, kad lankantis aukščiausio rango pareigūnams, būna sustiprinta apsauga, viskas tikrinama. Tačiau kokių nors ypatingai gyvenimą varžančių apribojimų nėra.

„Mes iki dvyliktos galime išeiti, nieko nereikia pranešti. Jeigu planuojame užsibūti ilgiau, tada reikia iš anksto pranešti, kad grįšime vėliau, bet privaloma grįžti iki trečios valandos ryto“, – mažus gyvenimo Taueryje nepatogumus atskleidžia Mida.

Tačiau visa kita – kaip normaliame mieste: yra garažas automobiliui, įrengti teniso aikštynai.

Lietuviškai kalbančius kviesdavo į svečius

Mida gimė Klaipėdoje prieš pat Antrąjį pasaulinį karą ir jos vardas pagal dokumentus yra Malvida. Baigiantis karui, jos tėvai paliko Lietuvą, nes baiminosi sovietų persekiojimo – Midos mama dirbo pašto viršininko, kuris buvo vokietis, sekretore.

Karo pabaigos šeima sulaukė Drezdene, o 1949 m. atsidūrė Australijoje. Mida prisimena, kad tėvas niekaip negalėjo prisitaikyti prie Australijos gyvenimo – net anglų kalbos nesimokino ir Lietuvoje dirbęs buhalteriu, Australijoje turėjo tenkintis nekvalifikuotu darbu. Dar studijuodama mediciną Mida susipažino su savo būsimu vyru ir po studijų abu išvyko dirbti į Libiją, o paskui persikėlė į Angliją, kur gyvena jau daugiau kaip trisdešimt metų. Didžiąją laiko dalį Mida dirbo JK Sveikatos apsaugos ministerijoje ministro patarėja.

Jos giminės išsibarstę po pasaulį – dalis Australijoje, kita dalis – Amerikoje, yra likusių ir Lietuvoje. Tačiau su lietuvių bendruomene nei kol gyveno Australijoje, nei vėliau Londone Mida bendrauja nedažnai. Moteris sakė, jog šeima ir darbas bei būtinybė įsikurti Londone atėmė visą laiką. Daugiau ryšių su lietuviais atsirado tada, kai šalis tapo nepriklausoma ir žmonės pradėjo keliauti. „Pamenu, kai vis daugiau turistų iš Lietuvos pradėjo atvažiuoti, tai išgirsdavau Taueryje lietuviškai kalbančių žmonių, kuriuos svečius pakviesdavau. Labai nustebdavo. O vienas svečias iš Lietuvos buvo profesorius Landsbergis. Buvo įspūdinga jį sutikti.“

Beje, Mida prisipažino, jog vienu metu jos namus valė lietuvės. „Labai džiaugiausi, kad lietuvės ir mokėjau gana daug – po septyniasdešimt svarų, bet jos trejetą valandų pavalydavo ir išbėgdavo, o kampai neišvalyti, tai turėjau atsisakyti. O suradau jas visai atsitiktinai. Važiavau kartą autobusu ir atsisėdau šalia tokios moters, o jinai pradėjo lietuviškai pati su savim balsu kalbėti. Sakau – jūs lietuvė? Pasakiau, kad ieškau valytojos, o ji sako – aš žinau, ir per ją suradau tas moteris, bet nieko neišėjo – pamačiau, kad apgaudinėja, tai labai nemalonu.“