Pirmiausiai pasižiūrėkime, kas nėra sadomazochizmas.
Kai tėvas muša su diržu vaiką, kai banditas užpuola žmogų, kai gauja prievartauja merginą, kai viršininkė žemina pavaldinį ir kai bosas žemina sekretorę - tai nėra sadomazochizmas. Nes čia vyksta destruktyvi agresija, piktnaudžiaujama valdžia, čia žmogus yra įtraukiamas į paklusnumo santykius prieš savo valią.
Kai nevilties apimtas jaunuolis pjaustosi venas, kai rokeris karštą dieną įsispraudžia į odines kelnes - tai irgi nėra sadomazochizmas. Neviltis ir mada stumia ne į skausmą, o į bėgimą ar prisitaikymą. Nuo nevilties. Link mados.
Kai sekso metu partneriai suriša vienas kitą, kai vyras maldauja moters save išplakti ir pažeminti, kai moteris susijaudina, jei vyras ant jos šaukia sekso metu, ir ji pati to prašo - tai yra sadomazochizmas.
Jei juo savanoriškai užsiima žmonės, neturintys nusiskundimų, mes neturėtumėme jo traktuoti kaip patologijos. Ir mums nebūtina ieškoti praeities traumų ar kalbėti apie “gydymą”.
Žinoma, jei sadomazochizmas yra įkyrus, neatnešantis jokio džiaugsmo, jei jis tampa tiesiog kažkokiu žmogui trukdančiu scenarijumi, mes galime jį analizuoti ir ieškoti, kokią jis turi pasąmoningą reikšmę. Būtent tuo ir užsiima psichoanalizė. Tačiau čia analizuojamas visas žmogaus psichinis gyvenimas, tai – sąmonėjimo procesas. Ta prasme tai ėjimas link sveikatos. O ne todėl ir ne tam, kad žmogus sąmonėjimo prasme kažko atsisakytų. Tiesiog sąmoningas žmogus yra sveikesnis už nesąmoningą.
O dabar nuosekliai pažiūrėkime, kas yra sadomazochizmas ir ką jis duoda.
Fiziniame lygmenyje tai, be jokios abejonės, stimuliacija.
Tokia stimuliacija, kuri sukelia organizmui stresą. Ir tie žmonės, kurie savanoriškai vanoja save pirtyje, ir tie, kurie apsipila šaltu vandeniu, ir tie, kurie lankosi pas masažistus, iš esmės taip pat sukelia sau teigiamą stresą - eustresą. Gyvybei eustresai būtini, nes, kaip kadaise rašė žymus biologas Bergas, gyvybės požymis - ne pusiausvyra, o ieškojimas stimulų, kurie gali šią pusiausvyrą sutrikdyti. Trumpai kalbant, būti gyvam- reiškia ieškoti nuotykių.
Šia prasme organizmui neturi būti svarbu kaip. Žmogus, nemėgstantis alpinizmo, nešokinėjantis nuo bokšto su virve, nevažinėjantis su banglente ar burlente, gali tiesiog su plakančia širdimi stebėti krepšinio varžybas, o vaikas - krapštyti vos pradėjusią gyti žaizdą ar net pešioti plaukus. Algolagnija - polinkis sukelti sau skausmą – labiausiai sutinkamas šioje situacijoje, tik psichiatrų dažniau aprašomas kaip nesveiko žmogaus simptomas. Tačiau stimuliacijos prasme stimulai - kaip tik sveikatos ženklas. Ir kartais tai būdas priminti sau pačiam, kad esi gyvas (“Įgnybk man- ar aš nesapnuoju?”)
Organizmui nėra svarbu kaip pakelti savo susijaudinimo lygį, bet žmogus yra daugiau nei organizmas. Jis dar turi psichologiją. Todėl jis gėdijasi savo sadomazochistinių įpročių. Kol neranda suprantančio seksualinio partnerio.
Grynai psichologine prasme jiems svarbus pasidaro ne skausmas, o paklusnumas ir dominavimas
Psichologinė prasme sadomazochizmas yra paklusnumo – dominavimo žaidimas.
Paprasčiausiai pasakykime, kad šis savanoriškas abipusis žaidimas kyla iš noro sukelti kitam malonumą. Vadinasi, šis žaidimas tarnauja meilei. O kas tarnauja meilei , negali būti patologija. Greičiau tai rūpesčio kitu žmogumi ženklas.
Tačiau kartais, ir tiesą sakant, gana dažnai, netradiciniai seksualiniai žaidimai, tame tarpe ir sadomazochistiniai, nesuteikia žmonėms palaimos. Nepainiokime palaimos su orgazmu. Nes palaimos nebuvimas susijęs ne su sadomazochizmu.
Žmogus turi ne tik psichologiją. Jis dar yra būtybė, kuri ieško savo gyvenimo prasmės. Prisiminkime, kad žmonės yra sąmoningi, vadinasi, jie suvokia savo gyvenimo baigtinumą, savo galimybių ribotumą, savo ryšių su žmonėmis sąlyginumą. Žmogaus pagrindinis apribojimas - jo “aš”.
Ką duoda siekimas daryti sekse daugiau, nei įprasta?
Egzistencine prasme - tai išėjimas iš savęs (transcendencija).
Paklusnumas atlieka svarbią egzistencinę funkciją. Paklusdamas žmogus atiduoda save į kito rankas, atsisako savo autonomijos, realizuoja savo siekį ištirpti, išeiti už savo vaidmens ribų. Kaip? Neretai į mazochizmą linkę žmonės kitur atlieka dominuojantį vaidmenį – viršininkai, bosai, vadovai. Jiems paklusti - reiškia kardinaliai pakeisti vaidmenį.
Paklusnumas gali būti ir būdas surasti tokį gilų ryšį su kitu asmeniu , kad taptumei kito žmogaus tęsiniu, kad sueitum su juo į simbiozę, atsisakant savo “aš”, nesipriešinant, nepabrėžiant savo “aš” ir netarnaujant savo “aš” . Tai bandymas sukurti begalinį “mes”. Arba bent jau pajausti , kad priklausai kažkam, kas bent vaizduotėje yra žymiai galingesnis už tave.
Dominavimas yra nemažiau svarbus. Dominuodamas žmogus artėja prie savo visagalybės jausmo, peržengdamas savo “aš” ribotumus, savo galimybių ir savęs supratimo ribas, didindamas savo kontrolės ir ryšio su kitu jausmą. Tokiu būdu žmogus irgi kuria ryšį su kitu , ir jį jaudina mintis, jog šiame ryšyje jo “ aš “išsiplečia iki begalybės. Tai bandymas sugriauti savo “aš negaliu” ribas.
Ar tai reiškia, kad visiems verta užsiimti sadomazochizmu?
Toks patarimas būtų ne mažiau kvailas nei siūlymas visiems plaukioti su akvalangu. Jei kas ir verta - tai pažiūrėti į save įdėmiau. Verta surasti ryšį su kitu žmogumi. Verta pajusti, ko iš tikrųjų norite. Verta pradėti gyventi ir džiaugtis gyvenimu. O kaip tai daryti - kiekvieno asmeninis reikalas.
Olegas Lapinas
