Airijoje šeimos gydytojas mergaitei paskyrė vaistus nuo alergijos. Kai mažajai pacientei nepagerėjo, ji buvo nusiųsta pas dermatologą, tačiau konsultacija paskirta tik po 15 mėnesių. Lietuvoje teisinga diagnozė nustatyta per 20 min., o po mėnesio ant odos nebeliko jokių ligos žymių. Jei gydymas būtų pradėtas laiku, jis truktų vos savaitę.
Krūva pinigų išleista ne tos ligos gydymui
Keletą metų Airijoje gyvenančių lietuvių bėdos prasidėjo dar rugpjūčio mėnesį. Mergaitę pradėjo berti, o bėrimų vietos nemaloniai niežėjo. Gydytojas, mestelėjęs žvilgsnį į mergaitę, išklausė tėvų pasakojimą, paskyrė vaistų ir tepalų nuo alergijos ir patarė atsisakyti pieno produktų. Esą ligos požymiai labai panašūs į alergiją nuo maisto.
Nors tėvai sąžiningai laikėsi gydytojo rekomendacijų, gydymas nepadėjo. Medikas patardavo atsisakyti vis daugiau produktų ir išbandyti kitus vaistus. Mergaitės tėvai savo iniciatyva pakeitė visus skalbiklius, valiklius ir net dukters čiužinį. Pastangos buvo bevaisės. Galiausiai jie gavo nukreipimą pas dermatologą, tačiau jo konsultacijos laukti reikėjo 15 savaičių.
Tik iš kūdikystės beišaugančios mergaitės oda atrodė baisiai – nuo nuolatinio kasymosi visa buvo nusėta žaizdų, šerpetojanti. Tėvai nebežinojo, ko griebtis, išbandė dar vieną gydytoją, bet jis taip pat nepadėjo. Galiausiai jie nusipirko lėktuvo bilietus ir lapkričio viduryje atvyko į Lietuvą, prieš tai paprašę giminių užregistruoti mergaitę pas gydytojus tėvynėje.
„Vienas vizitas pas šeimos gydytoją Airijoje kainuoja 50 eurų. Kadangi teko lankytis ne kartą, vizitams išleidome 200 eurų, o vaistams – apie 150 eurų. Kai Vaikų ligoninės registratūroje išgirdo mano reakciją, sužinojus, kad vaikas pas dermatologą pateks tik o 15 mėnesių, pasiūlė susisiekti su privačia klinika, tačiau perspėjo, kad ir ten teks laukti 8-16 savaičių, o vien konsultacija kainuos 200 eurų. Taigi verta buvo pirkti bilietus į tėvynę ir apsilankyti tikrai pas profesionalius gydytojus.
Lietuvoje gydytoja, tik apžiūrėjusi dukters odą pro lupą, pasakė, kad įtaria ne alergiją, bet niežus. Buvo paimtas odos tepinėlis ir jau po 20 min. patvirtinta diagnozė. Pasirodė, kad krūvą pinigų išleidome visiškai netinkamam gydymui“, - pasakojo moteris.
Antialerginiai preparatai buvo pakeisti į vos keliolika litų specialiai pagamintus tepalus, sugriežtinta mergaitės asmens higiena, nuolat dezinfekuojami paviršiai namuose ir jau po mėnesio, prieš pat Kalėdas, mergaitė į Airiją išvyko visiškai sveika. Ant jos odos nebuvo nė vienos dėmės, primenančios apie buvusias kančias.
Beje, gydymas užtruko, nes situacija jau buvo pasiekusi kritinę būklę. Nors niežai – labai nemaloni ir ypatingos higienos reikalaujanti liga, paprastai jie išgydomi per savaitę.
Užsienio daktarai atvykėlių nemėgsta?
Anot Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkės Vidos Augustinienės, mūsų sveikatos apsaugos sistema gal iš tiesų turi daugiau privalumų nei trūkumų, jei į kitas šalis bėgantys lietuviai gydytis paprastai grįžta į Lietuvą.
Pabandžius pas įvarius gydytojus užsiregistruoti internetu, paaiškėjo, kad šiuo metu pas dermatologą Lietuvoje galima pakliūti netgi tą pačią dieną, vėliausiai – po kelių dienų. Kitų specialistų, dirbančių įprastoje poliklinikoje, konsultacijos taip pat nesunkiai prieinamos – laukti tektų nuo keleto dienų iki kelių savaičių. Vilniaus Santariškių klinikų konsultacinėje poliklinikoje, į kurią vysta pacientai iš visos Lietuvos, ankstesnių eilių taip pat nebėra. Laukti konsultacijos tenka nuo kelių savaičių iki kiek daugiau nei mėnesio. Sunkiau pakliūti tik pas kardiologą.
Tiesa, gydytojas gydytojui nelygu. Populiarių, jau gerą vardą tarp pacientų turinčių medikų konsultacijos tenka laukti ir keletą mėnesių, mažiau žinomi vardai – ne tokie apkrauti darbu.
„Į mus dar niekas nesikreipė, kad negali patekti pas gydytoją. Jei šeimos gydytojas pamato, kad situacija yra baisi, paprastai jis pats padeda susisiekti su specialistu ir pas jį pakliūti greičiau. Nepalieka žmogaus likimo valiai. Žinoma, ir gydytojų visokių būna. Šiuo atveju daug ką lemia žmogiškasis faktorius.
Gal ir užsienyje į atvykėlius žiūrima atmestinai – esą ko jie čia atvažiavo. Mano pačios dukra mokosi Italijoje. Per gripo epidemiją ji praėjo smarkiai kosėti, liepiau eiti pas gydytoją. Gydytojas net atsisakė pildyti jos sveikatos draudimo popierius – esą neturi laiko. Taigi ji prarado galimybę atgauti pinigus už gydymą, tačiau džiaugėsi bent gavusi receptą. Tiesa, išrašyti antibiotikai nepadėjo, todėl teko pirkti bilietus, kad skristų gydytis namo. Jau truputį vėlavo, bet, laimei, nieko bloga neišsivystė. Ne kartą teko girdėti, kad prispirti sveikatos problemų žmonės grįžta namo, nes užsienyje gydytis labai brangu“, - pasakojo pašnekovė.
Prieš keletą metų V. Augustinienė apklausė 12 naujai įstojusių į ES šalių diabeto asociacijas dėl šios ligos gydymo kokybės – kokie ir kokiu lygiu kompensuojami vaistai, ar kompensuojamos vienkartinės diagnostinės juostelės, ar pacientas gali pats pasirinkti gydytoją, ar šalyje veikia Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymas. Pasirodė, kad Lietuvoje vaistų kompensavimo sistema geresnė nei daugelyje kitų šalių, o minėtas įstatymas, be Lietuvos, egzistavo tik dar trijose šalyse.
„Problemų yra visur, tik kiekvienoje šalyje jos skirtingos. Aišku, žmonės nori, kad būtų kaip anksčiau – ateini iš ryto ir gauni talonėlį jei ne tai pačiai dienai, bent jau kitai. Dabar taip jau niekur nėra“, - svarstė pacientų atstovė.
Anot jos, didesnė problema – šeimos gydytojo prieinamumas. Nors Sveikatos apsaugos ministerijos planuose buvo numatyta, kad pas šeimos gydytoją pacientai turėtų pakliūti po 1-3 dienų, konsultacijos neretai teka laukti nuo savaitės iki dviejų arba registratūroje maldauti papildomo talonėlio, o vėliau ilgai lūkuriuoti prie kabineto durų.
„Didžiausia šeimos gydytojų apkrova – lėtiniai ligoniai, kurie ateina tik recepto arba siuntimo pas specialistą. Galėtų kažkaip supaprastinti šią tvarką. Beje, vaistus gydytojas gali išrašyti trims mėnesiams, bet, pavyzdžiui, mano poliklinikoje to niekada nedaro – geriausiu atveju dviem mėnesiams išrašo, kai labai prašau. Taigi galėčiau pas gydytoją pasirodyti 4 kartus per metus, o esu priversta ateiti 6. Jiems turbūt irgi riboja kvotas, nors kai teiravomės apie tai Valstybinėje ligonių kasoje, jie stebėjosi – esą svarbu tik tai, kad tam pačiam žmogui du kartus neišrašytų to paties recepto“, - svarstė pašnekovė.
V. Augustinienė taip pat pastebi, kad nors jai dėl ligos kasmet privalu profilaktiškai apsilankyti pas okulistą, endokrinologą, neurologą ir kardiologą, šeimos gydytojas pats to niekada nesiūlo – pacientams tenka reikalauti patiems. Moteris baiminasi, kad jei bus patvirtinta šeimos gydytojų skatinimo sistema, pagal kurią jie gaus piniginius priedus už sutaupytus kompensuojamus vaistus bei retesnius pacientų siuntimus pas specialistus, situacija dar labiau blogės.