Šio ieškinio esmė ta, kad kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, turi teisę priverstinai įgyvendinti skolininko teises, skolininko vardu pareikšdamas ieškinį skolininko skolininkui, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus. Tradicijų nebuvimas šio ieškinio taikymo teismų praktikoje lemia, kad jis nėra labai paplitęs, dėl to kreditoriai, nors ir realiai egzistuojant galimybei taikyti šį ieškinį, jo nesirenka, taip apribodami savo galimybes išreikalauti iš skolininko vykdyti prievolę. Šiame straipsnyje trumpai apžvelgsime esminius netiesioginio ieškinio taikymo aspektus ir sąlygas, tiek praktikoje, tiek ir teismų praktikoje kylančias problemas.
Pagrindinis šio ieškinio tikslas yra kreditoriaus apsauga nuo nesąžiningo skolininko veiksmų tais atvejais, kai skolininkas nėra suinteresuotas įgyvendinti savo turimas teises. Taigi netiesioginis ieškinys yra toks ieškinys, kurį už skolininką jo vardu pareiškia kreditorius, kai skolininkas turi teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims, tačiau šios savo teisės dėl tam tikrų priežasčių, pavyzdžiui, siekdamas išvengti vykdyti prievolę kreditoriui, neįgyvendina.
Pavyzdys
Skolininkas A turi kitą skolininką B, į kurį skolininkas A turi reikalavimo teisę ir kuriam įvykdžius savo įsipareigojimus, skolininkas A taptų pajėgus įvykdyti savo įsipareigojimus kreditoriui, tačiau skolininkas A nesiima jokių teisinių veiksmų priversti skolininką B įvykdyti savo prievolę, t. y. neteikia pretenzijų, nereikalauja sumokėti skolos, nesikreipia į teismą. Tokiu atveju Civilinis kodeksas skolininko A kreditoriui suteikia teisę kreiptis į teismą, skolininko A vardu pateikiant skolininkui B netiesioginį ieškinį, ir reikalauti iš skolininko B įvykdyti prievolę skolininkui A. Tačiau kad kreditoriaus pareikštas netiesioginis ieškinys skolininkui B būtų patenkintas, jis turi atitikti LR CK 6.68 straipsnyje nustatytas sąlygas:
- kreditorius turi apibrėžtą, galiojančią, neabejotiną ir vykdytiną teisę į skolininką;
- skolininkas nieko nedaro, kad būtų įgyvendintos šios teisės, arba atsisako tai daryti;
- toks skolininko neveikimas pažeidžia kreditoriaus interesus ir juos būtina apsaugoti;
- skolininko turimos teisės nėra išimtinai susijusios su skolininko asmeniu.
Apibrėžta, galiojanti, neabejotina ir vykdytina teisė
Netiesioginį ieškinį galima pareikšti tik tuo atveju, jeigu yra suėjęs skolininko prievolės vykdymo terminas, todėl netiesioginio ieškinio teisės kreditorius neturi, jeigu skolininkas dėl šios teisės yra pareiškęs ieškinį teismui, taip pat jeigu nėra suėjęs prievolės atidedamasis terminas ar sąlyga (pavyzdžiui, neįvyko sandoris, kurį sudarius kreditorius įgytų reikalavimo teisę į skolininką). Atitinkamai neturi būti suėjęs prievolės naikinamasis terminas ar prievolė neturi būti pasibaigusi kitais teisės aktuose ar šalių sutartyje nustatytais pagrindais (CK 6.30 str. 1 d., 6.33 str. 1 d., 6.34 str. 2 d.).
Įstatyme nereikalaujama, kad kreditoriaus reikalavimo neabejotinumas būtų patvirtintas teismo sprendimu, todėl, jei nekyla kreditoriaus ir skolininko ginčas dėl kreditoriaus reikalavimo teisės galiojimo, laikytina, kad kreditoriaus teisė yra neabejotina. Žinoma, jeigu kreditorius turi teisminį savo reikalavimą skolininkui patvirtinantį dokumentą, tai tik palengvina ir pagreitina netiesioginio ieškinio nagrinėjimo procesą. Tačiau pažymėtina, kad ne bet koks teisminis reikalavimo patvirtinimas turi vienodą įrodomąją galią. Galutinis įsiteisėjęs teismo sprendimas neabejotinai patvirtina kreditoriaus teisę į skolininką, tačiau jeigu kreditorius savo reikalavimą grindžia teismo įsakymu, kurio priėmimo procesas priskiriamas prie supaprastinto, ir teismo įsakymui panaikinti (pereiti į bendrąją ginčo teiseną) užtenka formalaus skolininko prieštaravimo, tai nebus laikoma pakankamu reikalavimo neabejotinumo įrodymu. Dėl to kreditorius, turintis priimtą teismo įsakymą, reikšdamas teismui netiesioginį ieškinį, kartu turėtų įrodyti kitas reikšmingas su šiuo teismo įsakymu susijusias aplinkybes, pavyzdžiui: ar šis įsakymas yra įsiteisėjęs, ar jis nėra įvykdytas ir pan.
Būtina pažymėti, kad įstatyme nustatytas reikalavimas, jog kreditoriui reiškiant netiesioginį ieškinį jo reikalavimo teisė būtų vykdytina, yra vienas skiriamųjų bruožų, skiriančių netiesioginio ieškinio institutą nuo actio Pauliana, kurio atveju tokio reikalavimo nėra numatyta. Teikiant actio Pauliana kreditorius turi teisę ginti savo interesus – ginčyti skolininko turto perleidimo sandorį dar net nesuėjus prievolės vykdymo terminui.
Skolininko neveikimas
Kad kreditorius galėtų pareikšti netiesioginį ieškinį trečiajam asmeniui skolininko vardu, skolininkas turi turėti tam tikrą teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako įgyvendinti. Tai reiškia, kad skolininkas turi turtinį reikalavimą į trečiąjį asmenį – savo skolininką, tačiau šią savo teisę įgyvendinti delsia, nerodo iniciatyvos, piktybiškai vengia tai daryti, pasirenka netinkamus savo teisės įgyvendinimo būdus ir pan. Reiškiant netiesioginį ieškinį užtenka nustatyti, kad skolininko reikalavimo teisė neįgyvendinama, o kaip reiškiasi jo neveikimas, tai jau fakto klausimas, sprendžiamas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes. Neabejotinai aiškiu atsisakymu bus laikomas aktyvus skolininko atsisakymas, išreikštas žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (pavyzdžiui, skolininkas nepriima kreditoriaus pretenzijų, raginančių įgyvendinti savo teises į trečiąjį asmenį, sunaikina dokumentus, patvirtinančius šią reikalavimo teisę, ir pan.). Skolininko tylėjimas (nesiėmimas jokių veiksmų) laikomas neveikimu. Pažymėtina, kad vien savo teisių į trečiąjį asmenį neįgyvendinimas savaime negali būti pagrindas netiesioginiam ieškiniui pareikšti, būtina, kad tuo būtų pažeidžiami kreditoriaus interesai.
Kreditoriaus interesų pažeidimas kaip būtina ieškinio sąlyga
CK 6.68 str. 2 dalyje nustatyta, kad pareikšti netiesioginį ieškinį galima tik tais atvejais, kai kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais). Šis įstatyme pateiktas aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, gali susiklostyti daugybė įvairių kitų situacijų, kurioms esant skolininko veiksmai bus laikomi kreditoriaus interesų pažeidimu. Vertinti šias situacijas paliekama teismui. Įstatyme nustatyta sąlyga – būtinumas saugoti kreditoriaus interesus – reiškia, kad, įgyvendinus skolininko turtinę teisę, jis taptų mokus ar jo mokumas padidėtų ir jis galėtų įgyvendinti bent dalį savo prievolės kreditoriui. Pažymėtina, kad čia nemokumas nėra suprantamas kaip nemokumas, apibrėžtas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ), t. y. įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka darbų, už kuriuos buvo iš anksto sumokėta, ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.), išskyrus atvejus, kai skolininkui – juridiniam asmeniui – iškelta bankroto byla. Nemokumas čia suprantamas kaip ir Pauliano ieškinio atveju: užtenka situacijos, kai skolininkas negali patenkinti viso kreditorinio reikalavimo. Jei skolininkas turi pakankamai turto kreditoriaus reikalavimui patenkinti, kreditorius neturės teisės reikšti netiesioginio ieškinio.
Skolininko turimos teisės nėra išimtinai susijusios su skolininko asmeniu
Kreditorius neturi teisės netiesioginiu ieškiniu reikalauti įgyvendinti su skolininko asmeniu susijusių teisių (pavyzdžiui, teisės į neturtinės žalos atlyginimą, išlaikymą, žalos, padarytos sužalojant sveikatą, atlyginimą ir pan.).
Patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti. Dėl šio požymio teisės teorijoje laikoma, kad būtent šis ieškinys gina visų skolininko kreditorių teises, kitaip nei Pauliano ieškinys, ginantis tik ieškinį pareiškusio kreditoriaus interesus. Tačiau šis požymis kartu yra ir šio ieškinio trūkumas, nes skolininkui turint daugiau kreditorių jų galimybės patenkinti savo reikalavimus iš viso skolininko turto sumažėja. Dėl to kreditoriai dažnai nėra suinteresuoti pradėti ilgų ir sudėtingų teisminių procesų žinodami, kad visas išreikalautas turtas bus padalytas ir kitų kreditorių reikalavimams tenkinti, nesuteikiant jokios pirmenybės netiesioginį ieškinį pateikusiam, teismo procese dalyvavusiam ir jį laimėjusiam kreditoriui.
Kreditoriaus procesinė padėtis teisminiame procese
Teismų praktikoje ilgai nebuvo vienos nuomonės, kuo laikytinas kreditorius netiesioginio ieškinio nagrinėjimo procese. Teigdamas ieškinį teismui kreditorius įgyvendina ne savo, o skolininko subjektinę teisę, taip pat patenkinus ieškinį priteista suma įskaitoma ne kreditoriui, o skolininkui. Šis klausimas praktikoje galbūt būtų ne toks svarbus, jeigu nekiltų ieškinių tapatumo problema. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 150 str. 2 d. 3 ir 4 punktuose nurodyta, kad, kreipiantis į teismą su tapačiu ieškiniu, teismas atsisako jį priimti. Taigi gali susiklostyti situacija, kad, skolininkui pačiam pareiškus ieškinį ir iškart jo atsisakius (atsisakius ieškinio antrą kartą, tapataus ieškinio pareikšti neleidžiama), kreditorius prarastų teisę apskritai reikšti netiesioginį ieškinį dar kreipimosi į teismą stadijoje, net neįvertinus skolininko sąžiningumo, nes ieškiniai būtų tapatūs (tas pats dalykas ir pagrindas). Dėl to teismų praktika formuoja nuostatą, kad kreditorius turi teisę pasirinkti bet kurią teisminį ginčą inicijuojančio asmens procesinę padėtį (ieškovo, įtraukiančio skolininką į procesą trečiuoju asmeniu; skolininko (ieškovo) atstovo ir bendraieškovio) (2009 m. vasario 13 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-233-259/2009).
Kalbant apie trečiojo asmens (skolininko skolininko) padėtį procese, paminėtina, kad pagal CK 6.68 str. 4 dalį asmuo, kuriam kreditorius pareiškia netiesioginį ieškinį, gali panaudoti prieš kreditorių visus prieštaravimus ir atsikirtimus, kuriuos jis galėjo naudoti prieš skolininką (jeigu jis būtų ieškovas byloje). Tai reiškia, kad atsakovai (skolininko skolininkai) prieš netiesioginį ieškinį pareiškusį kreditorių gali naudoti visus gynybos būdus, kurių jie būtų galėję imtis, jeigu ieškinys būtų pareikštas paties skolininko, pavyzdžiui: reikšti priešieškinį, ginčyti sandorį, iš kurio atsirado reikalavimo teisė, reikalauti taikyti ieškinio senatį ir t. t. Taigi galimi tiek materialinio, tiek procesinio pobūdžio atsikirtimai. Dėl to skolininkui atsisakius ieškinio ir bandant pakartotinai kreiptis į teismą dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu, asmuo, kuriam pareikštas ieškinys, galėtų panaudoti prieš skolininką procesinį teisinį atsikirtimą dėl ieškinių tapatumo. Tai aiškinama tuo, kad asmens patraukimas kaip atsakovo antrą kartą dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu pažeistų šalių procesinio lygiateisiškumo principą, nes jis būtų priverstas antrą kartą gintis nuo tapataus ieškinio. Todėl tapataus, nors ir netiesioginio, ieškinio pareiškimas yra negalimas nei toje pačioje, nei kitoje civilinėje byloje.
Kalbant apie ieškinio senatį netiesioginio ieškinio atveju būtina akcentuoti, kad netiesioginiam kreditoriaus ieškiniui skolininko vardu skolininko skolininkui pareikšti ieškinio senaties termino eigos pradžia nustatoma pagal tai, kada apie pažeistą teisę sužinojo arba turėjo sužinoti kreditoriaus skolininkas, bet ne pats kreditorius (CK 1.5 str. 4 d.). Tai aiškintina tuo, kad kreditoriaus netiesioginiu ieškiniu įgyvendinamo materialinio teisinio reikalavimo apimtis neišsiplečia, lyginant ją su ta, kuri būtų, jeigu reikalavimą tiesiogiai įgyvendintų pats kreditoriaus skolininkas. Atitinkamai jis daugiau teisių ir palankesnės padėties atsakovo (skolininko skolininko) atžvilgiu neįgyja.
Netiesioginio ieškinio specifika bankroto bylų atveju
LR CK 6.68 straipsnyje aiškiai įvardyta, kad tais atvejais, kai skolininkui yra iškelta bankroto byla, laikoma, kad šioje situacijoje skolininko neveikimas pažeis kreditoriaus teises (šiuo atveju skolininkė yra įmonė, kuriai iškelta bankroto byla). Pagal ĮBĮ 10 str. 7 d. 2 punktą įmonei iškėlus bankroto bylą, jos valdymo organai netenka savo įgaliojimų, juos perima bankroto administratorius, jam suteikti įgaliojimai valdyti ir naudoti bankrutuojančios įmonės turtą, taip pat jis įpareigotas patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Taigi teismo paskirtas administratorius yra įgaliotas veikti bankrutuojančios bendrovės ir šios bendrovės kreditorių vardu.
Tačiau jeigu administratorius atsisako teikti ieškinius bankrutuojančios įmonės vardu ir taip, kreditorių nuomone, netinkamai gina jų interesus, teisės aktai kreditoriams (pavieniam kreditoriui arba kreditorių susirinkimui) suteikia kelias gynybos priemones: visų pirma kiekvienas kreditorius turi teisę reikšti atitinkamus reikalavimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 21 str. 2 d. 1 p.), o tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimo nutarimas, kreditoriaus manymu, taip pat pažeidžia jo interesus, kreiptis į teismą dėl šio nutarimo panaikinimo (ĮBĮ 24 str. 5 d.); be to, jeigu kreditoriai nepatenkinti bankroto administratoriaus pareigų vykdymu, kreditorių susirinkimas turi teisę kreiptis į teismą dėl administratoriaus pakeitimo (23 str. 1 d. 13 p.).
Teismų praktikoje taip pat pripažįstama kreditorių teisė kreiptis į teismą su netiesioginiu ieškiniu ginčijant bankrutuojančios bendrovės sudarytus sandorius, kai jie mano esant pažeistus bankrutuojančios bendrovės, taigi ir kreditoriaus, interesus ir kai administratorius to nedaro arba atsisako tai daryti (2006 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-329/2006). Bankrutuojančios įmonės kreditoriai taip pat gali teikti turtinius ieškinius, siekdami padidinti bankrutuojančio įmonės mokumą. Beje, pagal LR CPK 83 str. 1 d. 8 punktą bankrutuojanti įmonė atleidžiama nuo žyminio mokesčio, atitinkamai kreditorius, reiškiantis netiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu, taip pat turi būti atleidžiamas nuo žyminio mokesčio.
Tačiau jeigu dėl administratoriaus ar jo darbuotojų neteisėtų veiksmų netinkamai vykdant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras bankrutuojanti įmonė ar jos kreditoriai patiria žalos, pagal ĮBĮ 11 straipsnį administratorius privalo tą žalą atlyginti. Šiuo atveju yra reiškiamas netiesioginis ieškinys dėl žalos atlyginimo. Šis reikalavimas yra nukreiptas į patį bankroto administratorių, kuris yra ir bankrutuojančios įmonės atstovas pagal įstatymą, todėl pripažintina, kad dėl egzistuojančio akivaizdaus interesų konflikto (įmonės bankroto administratorius kartu yra ir įmonės atstovas pagal įstatymą, ir tariamai įmonei žalą padaręs asmuo) kitos galimybės įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą kreditorius šioje situacijoje neturi (2008 m. vasario 8 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2008).
Būtina pažymėti, kad teisę teikti netiesioginį ieškinį administratoriui dėl žalos atlyginimo turi tik kreditoriai, bet ne juridinio asmens dalyviai (kurie nėra kreditoriai), nes, įmonei iškėlus bankroto bylą, jie savo įgaliojimų netenka. Tačiau juridinio asmens akcininkai turi teisę Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 16 str. 1 d. 5 punkte nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose nustatytų bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais.
Be kreditorių teisės reikšti netiesioginius ieškinius bankroto bylose, teismų praktikoje taip pat pripažįstama teisė reikšti netiesioginį ieškinį paveldėtojo, kuris nepriima palikimo, kad išvengtų reikalavimų vykdymo kreditoriams, vardu; netiesioginį ieškinį taip pat gali teikti neišimtinės licencijos savininkai, gindami prekių ženklo savininko teises nuo pažeidimų, kai prekių ženklo ar išimtinės licencijos savininkai, turintys savarankišką ieškinio teisę, to nedaro ar atsisako tai daryti.
„Juriste“ taip pat skaitykite:
Praktikoje pasitaiko atvejų, kai į notarą dėl protesto įforminimo ar vykdomojo įrašo išdavimo kreipiasi vekselių turėtojai pagal vekselius, kurie, pavyzdžiui, būna išrašyti užsienyje. Tokiais atvejais kyla klausimas, kokia teisė turėtų būti taikoma iškilus įstatymų kolizijai.
Vekseliams taikytiną teisę, esant įstatymų kolizijai, reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.56 str. 1 dalis, kurioje nustatyta, kad vekseliams taikoma 1930 m. birželio 7 d. Ženevos konvencija dėl įstatymų kolizijų, naudojant įsakomuosius ir paprastuosius vekselius, sprendimo (toliau – Konvencija). Lietuva šią Konvenciją yra ratifikavusi nuo 2000 m. kovo 15 d., kai įsigaliojo įstatymas „Dėl 1930 m. Ženevos konvencijos dėl įstatymų kolizijų naudojant įsakomuosius ir paprastuosius vekselius sprendimo ratifikavimo“. Taigi, kilus įstatymų kolizijai dėl vekseliams taikytinos teisės, CK įtvirtina bendrą taisyklę, kad tokiu atveju turi būti taikoma Konvencija. Apie tai išsamiau skaitykite straipsnyje AKTUALŪS VEKSELIŲ KLAUSIMAI: TEISĖS TAIKYMAS ESANT ĮSTATYMŲ KOLIZIJAI NAUDOJANT ĮSAKOMUOSIUS IR PAPRASTUOSIUS VEKSELIUS.
Gyvenimo patirtis rodo, kad įmonės, įstaigos ir organizacijos su darbuotojais dažnai sudaro terminuotas darbo sutartis. Toks darbo santykių reguliavimo būdas yra parankesnis darbdaviams, nes yra palankesnės sąlygos tokias darbo sutartis nutraukti. Atkreiptinas dėmesys, kad teismai gauna nemažai ieškinių, kuriais darbuotojai kelia pretenzijas dėl neteisėtai su jais sudarytų terminuotų darbo sutarčių ir vėliau nepagrįsto atleidimo iš darbo. Šios aplinkybės ir paskatino panagrinėti terminuotų darbo sutarčių sudarymo ir nutraukimo teorinius bei praktinius klausimus straipsnyje TERMINUOTŲ DARBO SUTARČIŲ YPATUMAI.
Straipsnio EUROPOS MOKĖJIMO ĮSAKYMAS tema pasirinkta dėl jos išskirtinio aktualumo. Pavėluoti mokėjimai yra viena pagrindinių nemokumo priežasčių, keliančių grėsmę įmonėms, ypač smulkiosioms ir vidutinėms, egzistuoti. Be to, visuomenė praranda gana daug darbo vietų. Sunkmečio laikotarpiu, kai skolų prislėgti asmenys klampina į skolų bedugnę ir savo kreditorius, itin svarbu tikėti teisinių procedūrų veiksmingumu.
Įmonės kolektyvinė sutartis – tai rašytinis susitarimas tarp darbdavio ir įmonės darbuotojų kolektyvo dėl darbo, mokėjimo už darbą ir kitų socialinių bei ekonominių sąlygų. Pateiktas kolektyvinės sutarties apibrėžimas suponuoja išvadą, kad kolektyviniai susitarimai yra reikšminga darbo teisinių santykių reguliavimo priemonė. Nuomonė, kad kolektyvinė sutartis yra tik darbuotojų interesų ir teisių apsaugos garantas, negali būti laikoma aksioma, todėl darbdaviai, vengdami sudaryti įmonėse kolektyvinius susitarimus, elgiasi klaidingai. Kolektyvine sutartimi galima pasiekti tokių dviejų skirtingų interesų turinčių šalių derybų rezultatų, kurie tenkins ne tik darbuotojus, bet ir suteiks nemažai galimybių siekiant didesnės darbdavių interesų apsaugos. Kolektyvinė sutartis įgijo ypatingą reikšmę ekonominio sunkmečio laikotarpiu, kai buvo priimti aktualūs Lietuvos Respublikos darbo kodekso pakeitimai. Apie tai skaitykite straipsnyje DARBDAVIO INTERESŲ APSAUGA ĮMONĖS KOLEKTYVINE SUTARTIMI.
Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Taigi kiekvienas juridinis asmuo savo veikloje (versle) veikia tam tikru vardu. Juridinio asmens pavadinimas (kaip savarankiškas objektas) atskirai neregistruojamas ir yra saugomas nuo tos dienos, kai Juridinių asmenų registrui pateikiamas prašymas įregistruoti juridinį asmenį, arba nuo juridinio asmens steigėjo kreipimosi į Juridinių asmenų registrą dėl steigiamo juridinio asmens pavadinimo laikino įtraukimo į Juridinių asmenų registrą dienos. Pavadinimas juridiniam asmeniui yra reikalingas tam, kad jį individualizuotų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu, t. y. atskirtų vieną juridinį asmenį nuo kitų juridinių asmenų ar padalinių. Juridinio asmens pavadinimas yra juridinio asmens nuosavybė, jis negali būti parduotas ar kitaip perduotas kito asmens nuosavybėn atskirai nuo juridinio asmens, neturi prieštarauti viešajai tvarkai ar gerai moralei, klaidinti visuomenės. Apie tai išsamiau – straipsnyje NETEISĖTAS JURIDINIO ASMENS PAVADINIMO NAUDOJIMAS.
Šiuo metu įvairiose teisinėse sistemose vykstančius vykdymo procesus sunku suskirstyti į kokias nors grupes, nes visos šios sistemos turi įvairių panašumų ir skirtumų. Remiantis daugiau klasikiniais teisinių sistemų skirtumais, vykdymo procesus galima suskirstyti į Romanų sistemos, Vidurio Europos, Rytų Europos ir Bendrosios teisės sistemos valstybių procesus. Atskirai grupei reikia priskirti Lotynų Amerikos valstybėse veikiančias vykdymo sistemas. Apie tokias sistemas skaitykite straipsnyje TEISMO SPRENDIMŲ VYKDYMO SISTEMA ANGLIJOJE IR VELSE.