Vien tik Anglijoje gyvena šimtai jaunų, talentingų Lietuvos studentų, kurie ne statybose dirba ar grindis plauna, o mokosi garsiausiuose universitetuose. Jie norėtų grįžti, bet nesijaučia laukiami.
Tėvai aukoja savo gyvenimą dėl vaikų ateities
„Paprastas pavyzdys – mano jauni operos solistai, kurie gyvena ir Anglijoje, ir Vokietijoje, ir Skandinavijoje. Kuo labiau žinomi jie tampa pasaulio scenose, tuo mažiau šansų mes turime juos išgirsti Lietuvoje. Tik nepaprastai didelių pastangų dėka sukurti mano spektakliai davė jiems namus, į kuriuos jie nori visada sugrįžti su dideliu malonumu, jie jaučiasi reikalingi“, - teigė D. Ibelhauptaitė.
Režisierė, pastaruoju metu savo pastatymais džiuginanti ir Lietuvos teatro mėgėjus, prisipažįsta prieš 23 metus išvykusi iš Lietuvos ne todėl, kad norėjusi emigruoti. Ji niekada nekūrusi tokių planų emigruoti, tačiau trumpam atvykusi į Angliją gavo pasiūlymą 6 mėnesius praleisti Karališkame nacionaliniame dramos teatre. Anot jos, tokie pasiūlymai pasitaiko gyvenime tik vieną kartą. Po to sekė vienas spektaklis po kito, nors dar dvejus metus, kaip prisipažįsta, ji nešiojosi kišenėje pasą – esą jei bus blogai, iškart išvyks.
Ir dabar moteris vis dar įsitikinusi, kad vienintelė pateisinama emigracijos priežastis – noras tobulinti savo profesines žinias, plėsti savo pasaulio pažinimą, studijuoti universitetuose. Todėl jai labai liūdna, kai į Angliją atvažiavę aukštą išsilavinimą turintys žmonės yra priversti dirbti nekvalifikuotus darbus ir gyventi sunkiomis buitinėmis sąlygomis. Kita vertus, tai ne jų kaltė, nes mūsų šalis neranda būdų, kaip suteikti žmonėms sąlygas turėti normalų gyvenimo lygį čia.
Anot jos, žmonės, tik todėl, kad gyvena mažuose Lietuvos kaimeliuose, apskritai neturi galimybių niekam: nei darbui, nei pilnaverčiam gyvenimui.
„Aš pažįstu nuostabią jauną moterį su paaugliu vaiku, kuri viena iš Alytaus rajono atvyko į Angliją prieš 9 metus. Ji atvažiavo kaip finansinė emigrantė ir dieną naktį dirba labai sunkų darbą, valydama žmonių namus. Visus pinigus, kuriuos ji uždirba, atiduoda savo sūnui išmokslinti Londone. Kai jos klausiu, ar tu grįši, ji man atsako: „Ne“. Nes Alytaus rajone jos sūnus be darbo tikriausiai prasigertų nesulaukęs nė 18 metų, o Londone jis vaikšto į parodas, skaito knygas, vyksta į visokias mokslo stovyklas. Ji pati paaukojo savo gyvenimą, kad sukurtų geresnę ateitį sūnui.
Prieš tokius pavyzdžius reikia žemai lenkti galvą, tačiau, kaip valstybei, mums turėtų būti gėda, kad žmonės priversti palikti tėvynę tam, kad duotų geresnę ateitį savo vaikams“, - apgailestavo D. Ibelhauptaitė.
Jei žmonės išvažiuoja, gėda turi būti valstybei
Paklausta apie teigiamus ir neigiamus gyvenimo svetur aspektus, kaip privalumus D. Ibelhauptaitė paminėjo didesnes galimybes ir pasirinkimą, vidinę ir išorinę laisvę, galimybę pamatyti pasaulį platesniu masteliu ir žinojimą, kad jei tu dirbsi, tikrai turėsi pinigų ir gerą gyvenimą. O jeigu labai daug dirbsi, sulauksi ir sėkmės. Visų šių privalumų kaina – nuolatinė būtinybė prisitaikyti, nes prie tavęs nesitaiko kiti, nes tu su tais žmonėmis nebuvai viename darželyje, vienoje mokykloje ir nesupranti jų humoro ar tradicijų subtilybių. Ir, aišku, vienatvė.
„Prisitaikyti prie kitos kultūros buvo labai sunku, nes kai aš išvažiavau gyventi į Angliją, lietuvių ten buvo vos keli šimtai. Su jais aš nebendravau, nes mano darbas susijęs su anglų kalba ir anglų kultūra, aš turėjau gyventi pagal jų tradicijas. Kai gyveni Romoje, elgiesi, kaip visi romiečiai. Jei negali prisitaikyti, geriau grįžti“, - įsitikinusi DELFI viešnia.
Pasak D. Ibelhauptaitės, Anglijoje kūryba yra skatinama visapusiškai – ir valstybės, ir privataus kapitalo.
„Suteikiama nepaprastai didelė įvairovė žmogui pasirinkti, kas jo dūšiai arčiausia. Ten valstybei rūpi, kad žmogus, nesvarbu kokios jo pajamos, turėtų galimybę prisiliesti prie meno ir kultūros, nes be šių amžinų vertybių jis negali būti nei laisvas, nei civilizuotas. Net ir finansinės krizės metu visi muziejai Londone yra nemokami. Daugelis koncertų ir spektaklių vyksta vasarą atvirame ore, kad net ir žmonės, kurie neturi pinigų, galėtų jais pasidžiaugti. Nors bilietas į „Covent garden“ operą kainuoja iki 200 svarų, tačiau dažnai spektaklius transliuoja dideliame ekrane prieš teatrą, kuriuos nemokamai gali pamatyti tūkstančiai.
Lietuvoje kultūra ir jos darbuotojai šiandien yra „pasmaugti“ mokesčių ir turi kovoti ne už kūrybines mintis, o už tai, kad išgyventų ir nepaskęstų biurokratijos ir mokesčių liūne. Tai yra tragiška situacija, reikalaujanti tikro aliarmo. Jei dabar kultūrai nebus padėta, tai po 5 metų jos niekam nereikės“, - įsitikinusi DELFI viešnia.
Todėl D. Ibelhauptaitė teigia suprantanti studentės apmaudą, kad net dėstytojai ragina studentus išvažiuoti. „Manau, taip sakydami dėstytojai skatina savo studentus siekti didesnių galimybių, neužsidaryti provincialaus mąstymo ribose. Tai yra sveikintinas dalykas. O kad valstybė nemyli savo žmonių, tai negalėčiau paneigti. Jaunam žmogui Lietuvoje yra nepaprastai sunku, nors pasirinkimų šiais laikais yra daugiau nei mano laikais. Tačiau jais ne daug kas gali pasinaudoti, o ir patys jauni žmonės neturi tokio užsidegimo siekti savo tikslų bet kokia kaina, kokį turėjome mes“, - įsitikinusi režisierė.
Taip pat ji sutinka su nuomone, kad lietuviai užsienyje nemoka elgtis deramai. „Manau, yra tame tiesos. Tačiau jei tavęs nuo vaikystės šeima ir aplinka nemoko elementarių kultūros, bendravimo pradmenų, kodėl žmogus turėtų juos turėti užaugęs? Dažnai lietuviai elgiasi gan agresyviai sau nepažįstamose situacijose, bet aš manau, kad tai daugiau iš nepatogumo nei pykčio. Be to, labai mėgstame susireikšminti: „Mes – Europos centras ir visi turi mus žinoti“. Mes norime, kad visi girdėtų mus, o patys retai kada klausomės kitų“, - sakė pašnekovė.
D. Ibelhauptaitė įsitikinusi, kad emigracija yra aktualus klausimas Lietuvos žmonėms dėl to, kad šiuo metu yra sunkmetis, kad mus visi gąsdina, todėl nėra vilties, kad žmonės ir jų skausmas bus išgirsti. Tiesa, pabėgti – lengviausias būdas. Todėl viešnia palinkėjo pirmiausiai pagalvoti, ar iš tiesų pas mus viskas taip blogai. Juk žmonės patys išsirenka valdžią, mes bandome gyventi demokratinėje visuomenėje, todėl neturėtumėme bijoti kalbėti apie savo skausmus garsiai.