Krizės metu grįžta vis mažiau lietuvių

Statistikos departamento duomenimis, 2008 m. iš Lietuvos į užsienį nuolat gyventi išvyko 23,7 tūkst. gyventojų, 2,8 tūkst. mažiau negu 2007 m., o imigravo – 9,3 tūkst. žmonių, 0,7 tūkst. daugiau negu 2007 m. Didžiąją dalį migrantų sudarė Lietuvos Respublikos piliečiai (79 proc. emigrantų ir 68 proc. imigrantų).

Audra Sipavičienė
Anot Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro vadovės Audros Sipavičienės, tikrieji migracijos skaičiai gali būti net dvigubai didesni. Oficiali statistika remiasi gyvenamosios vietos deklaravimo duomenimis, tačiau tikrai ne visi migrantai tai daro. Kita vertus, neoficiali migracijos statistika tendencijų greičiausiai nekeičia. O jos šiuo metu nepalankios Lietuvai – vis daugiau mūsų šalies gyventojų emigruoja ir vis mažiau jų grįžta.

„Tiesa, kai kurie žmonės priversti grįžti, nes jie netenka darbo. Tačiau jeigu jie svetur gauna socialines garantijas, ten ir lieka, nes Lietuvoje šios garantijos prastesnės“, - teigė pašnekovė.

Anot A. Sipavičienės, jei išvykę žmonės negrįš, ateis laikas, kai mums teks pirkti trečiųjų šalių darbo jėgą. „Krizės metu daugėja nelegalaus darbo visur. Lietuvoje bedarbių yra daugybė, tačiau darbdavys vis tiek priims nelegalų užsienietį, kuris pigesnis. Lygiai tas pats vyksta ir Anglijoje ar kur nors kitur. Mūsų žmonės ten paklausūs, nes jie pigesni ir juos žymiai lengviau priversti dirbti nelegaliame šešėlyje.

Iš trečiųjų šalių žmonėms pas mus dabar įvažiuoti sunkiau, bet jeigu jie čia įvažiuoja, yra paklausūs. Oficialioji darbo migracija yra visai nukritusi, nes nebeįmanoma gauti darbo leidimų. Tačiau krizės atveju visi ieško pigiausios ir nelegalios darbo jėgos. Tiesa, tokios veiklos mastai dar labai stipriai neišaugo“, - teigė TMO Vilniaus biuro vadovė.

Migracijos departamento duomenimis, šiemet iki lapkričio 1 d. gauti 9108 trečiųjų šalių gyventojų prašymai dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje. Dauguma jų Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos piliečiai. Dažniausi atvykimo pagrindai į šalį yra šeimos susijungimas, studijos ir darbas.

Grąžinimo programos – tik popierinės?

„Pas mus grįžimo skatinimo programos atsirado iš patriotizmo. Ekonominio pakilimo metu, kai pradėjo trūkti darbo jėgos, tarp alternatyvos atsivežti užsienietį ar susigrąžinti lietuvį, buvo pasirenkamas antrasis variantas. Gal tai kainuoja ir brangiau, bet padirbęs užsienyje lietuvis tikrai dirba geriau nei atsivežtas baltarusis. Tiesa, prieš krizę jau buvo apie 60 profesijų, kurių atstovus į Lietuvą buvo galima atsivežti palengvintomis sąlygomis. Dabar liko vos kelios“, - svarstė A. Sipavičienė.

Anot pašnekovės, vyrauja nuostata, kad jei žmogus negrįžta per 5 metus, jis greičiausiai jau nebegrįš, ypač jei nepalaiko ryšių su savo tėvyne – per artimuosius, draugus. Todėl visose šalyse vykdomos grįžimo skatinimo programos, grįžtantiems žmonėms suteikiant įvairias lengvatas. Tačiau šiandien prašyti pinigų išeivijos rėmimui, kai čia gyvenantiems žmonėms rėžiamos pensijos, vargu ar įmanoma.

TMO Vilniaus biuro atlikta Migracijos informacijos centro telefoninės pagalbos linijos dėka buvo išsiaiškintos pagrindinės priežastys, su kuriomis susiduria grįžti norintys emigrantai. Viena iš problemų, kurias nurodo emigrantai, yra susijusi su darbo paieška. Pretenduoti į darbą Lietuvoje internetu praktiškai neįmanoma – ypač konkrečiame rajone ar mieste. Darbo biržos skelbiamos laisvos darbo vietos emigrantų nedomina, kadangi paprastai būna mažai apmokamos.

Ypač aktualus klausimas – užsienyje įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimas Lietuvoje. Žmonės nežino, kokius dokumentus turėtų surinkti, todėl nustemba, kai neadekvačiai vertinami gerų universitetų diplomai. Kita vertus, jie tikisi daugiau privilegijų, lyginant su Lietuvoje baigusiais absolventais.

Ne paslaptis, kad užsienin išvykusių piliečių dirba jokios kvalifikacijos nereikalaujantį darbą, todėl grįžus jiems reikia galimybės persikvalifikuoti. Neretai jie tikisi tai padaryti be jokio papildomo mokesčio. Painiava kyla ir su socialinių garantijų perkėlimu.

Šalys paprastai taiko tuos pačius savo piliečių grąžinimo būdus – informaciniai centrai, finansinis rėmimas, investicijų skatinimas, pinigų pervedimų skatinimas. Tačiau labai dažnai šios priemonės yra tik popierinės. Taip pat labai svarbu, kad priemonės pasiektų tikslines grupes. Tačiau, anot A. Sipavičienės, numatytų prioritetų, kurias grįžtančiųjų grupes mes remiame, Lietuvoje kaip tik ir nėra.

„Yra mokslininkų susigrąžinimo programa. Popieriuje atrodo gražiai. Tačiau neretai viskas baigiasi tuo, kad mokslininkai grįžta atostogų, „atsižymi“ institute, nieko ten nedaro ir grįžta atgal. Pinigai jiems išleisti, o rezultato nėra. Dar viena kategorija žmonių – kurie prikaupė pinigų ir nori su jais ką nors nuveikti Lietuvoje. Šie žmonės mums turėtų būtų kaip ir patys svarbiausi. Tačiau pasaulio praktika rodo, kad vietinė biurokratija sužlugdo bet kokias iniciatyvas. Dažnai atsitinka taip, kad žmogus grįžta su gerais norais, susiduria su biurokratija ir pradeda pirkti geras mašinas, užuot įgyvendinęs savo tikslą pastatyti žvakių fabrikėlį.

Todėl labai svarbu, kokios sąlygos yra čia. Jeigu jos yra geros, pavyzdžiui, skatinamos investicijos, naudos gaus visi, nes bus sukurta ir naujų darbo vietų. Bet kai šis kelias uždaromas, negrįžta ir tas žmogus, ir sumažina kitų grįžimus. Kiek esu susidūrusi su užsienio lietuviais, visi sako, kad užsienyje pradėti savo verslą yra žymiai lengviau. Pas mus, jei yra du variantai – galima ir negalima, - būtinai bus pasakyta, kad negalima“, - svarstė pašnekovė.

Pagalbos reikia jaunimui

Dalis grįžusių lietuvių dėl savo problemų kreipiasi į Lietuvių grįžimo į tėvynę centrą. Kaip pastebi centro direktoriaus pavaduotoja Danutė Čornij, šiuo metu Lietuva labiau domina Rytuose gyvenančius lietuvius. Grįžta žmonės iš Rusijos, Ukrainos, Uzbekistano, Kazachstano. Tačiau centre apsilanko ir Europos šalyse studijas baigęs jaunimas.

„Po nepriklausomybės paskelbimo į Lietuvą grįžo daug pagyvenusių žmonių iš Amerikos. Šiandien pagyvenusiems žmonėms grįžti neparanku dėl socialinių garantijų. Jų pensija čia būtų labai maža, taip pat per brangi sveikatos apsaugos sistema“, - teigė pašnekovė.

Į centrą per mėnesį vidutiniškai kreipiasi 30-40 žmonių, kurių klausimai registruojami. Dar maždaug tiek pat specialistai sulaukia klausimų, į kuriuos gali atsakyti be pasiruošimo.

„Į mus kreipiasi žmonės, kurie jau turi kažkokių problemų. Pavyzdžiui, vyras – Lietuvos pilietis, žmona – Baltarusijos, o Airijoje gimęs vaikas negali gauti Lietuvos pilietybės, nes jis automatiškai tapo motinos šalies piliečiu. Pastaruoju metu į mus kreipiasi daugiausiai jaunimas. Jų nuotaikos priklauso nuo to, kada jie grįžo. Ką tik grįžę nusiteikę gana optimistiškai. Tų, kurie jau yra ties riba – išvažiuoti ar pasilikti, ir nuotaikos atitinkamos. Iki mūsų jie būna jau daug ką išbandę patys, todėl būna labai nusivylę, įsitikinę, kad jiems jau niekas nebepadės. Mes stengiamės juos palaikyti, ieškome dar neišbandytų kelių“, - pasakojo D. Čornij.

Anot pašnekovės, kai kurie jaunuoliai padėtį „zonduoja“ iš anksto. Pavyzdžiui, centre lankėsi Vokietijoje gyvenanti mergina, kuri ieško galimybių po pusmečio įsidarbinti Lietuvoje. Mergina šių veiksmų ėmėsi Vokietijoje pasijutusi nesaugiai. Ji baiminasi, kad toje šalyje be artimųjų pagalbos neišsilaikys, nes ES šalys šiuo metu pirmenybę teikia savo piliečiams.

D. Čornij prisipažino prieš keletą metų pati grįžusi iš Ukrainos. „Buvau pasiekusi tokį amžių, kad norint kažką keisti, reikėjo tai daryti kuo greičiau. Šiandien jau tikrai susimąstyčiau, ar turiu jėgų kažką keisti“, - svarstė pašnekovė.

Kitais metais šis centras uždaromas, tačiau pašnekovė teigia nejaučianti panikos, kad liksianti be darbo. Lietuvoje esą tik šnekama apie krizę, o Ukrainoje išgyventi žmonėms tenka kasdien. „Nėra čia pas mus labai blogai. Žinoma, lyginant su Ukraina. Jei lyginčiau su Norvegija, viskas atrodytų kitaip“, - svarstė centro atstovė.