Tarkime, pasistatė šeima išsvajotą namą, o gyventi jame džiaugsmo nėra. O štai žmogus nugalėjo sunkioje kovoje varžovus, gavo paaukštinimą, ir nesidžiaugia. Arba svajojo moteris apie santuoką, pagaliau ištekėjo, ir vyras tarsi geras. O jai nelinksma. Tuštuma kažkokia viduje ir apatija. Angliškai “spleen”, rusiškai “chandra”. Kam gyventi?
Na, jei žmogus būtų praradęs savo darbą, turtą, ar vaiką ten palaidotų – visi užjaustų ir suprastų. Tačiau baisumas tame, kad nieko apčiuopiamo žmogus nepraranda. Praranda jis dalyką, kurį nedaug kas iš viso pripažįsta: gyvenimo prasmę.
Čia, žinoma, pasirodo draugai, artimieji ir duoda protingus patarimus. Tarkime, sako: tu džiaukis, ką turi! Tu gal sergi? Gal tau pasitikrinti reikia dėl Laimo ligos ar ten kokio nuolatinio nuovargio sindromo? Prozako išsirašyti? O galų gale neranda paaiškinimų draugės ir sako moteriai: pati tu nežinai, ko nori! Gal tau sekso trūksta?
Pas mus gi kaip priimta manyti: jei moteriai apatija, reiškia sekso trūksta. O dar - meilės trūksta jai. Arba pinigų. Arba sveikatos.
Jei prasmę suprasti kaip paskirtį arba kaip funkciją, tenka lyginti save su daiktais. Plaktuko funkcija - padėti mums įkalti vinį. Žmogaus funkcija… hmm. Gal daugintis? Gal šlovinti Visagalį Dievą? O gal… gamtą saugoti? Kažkokie neįtikinami ateina į galvą atsakymai.
Rašytojas Isakas Babelis parašė :”Mes sukurti darbui, meilei ir muštynėms”.
Gyvenimas pats savaime, nesant jame žmogui, prasmę savo ištirpintų. Kaip sniegas, ištirps gyvenimo prasmė, kai ištirps paskutinio Žemėje gyvenančio žmogaus sąmonė. Todėl kad būtent žmogaus, o ne kokio nors vabaliuko sąmonėje užgimsta prakeiktieji klausimai. Tai klausimai: ”kodėl?” ir “kam?”.
Kodėl kas nors atsitinka, mes galime pasakyti su kaupu. Kodėl aš gyvas? Krūva atsakymų: ”dėl to, kad kvėpuoju”, “dėl to, kad pagimdė”, “dėl to, kad mano tėvas kažkada sutiko motiną”, “dėl to, kad motina atsisakė minties nutraukti nėštumą”, “dėl to, kad mane 1987 metais skęstantį išgelbėjo” , ir t.t.
O štai įklausimą ”kam aš gyvas?” mes negalime atsakyti. Tai yra neatsakomas prakeiktas klausimas apie gyvenimo prasmę. Jeigu, žinoma, ieškome akimis matomų dalykų. Jeigu jūs vis dėlto bandysite atsakyti taip: ”gyvenu dėl savo vaikų” - būkite atsargios.
Nereikia per daug savęs apgaudinėti: štai ši konkreti mergaitė, sėdinti šalia jūsų, visai nenori, kad gyventumėte dėl jos. Ji, žinoma, pasiilgsta jūsų dėmesio, meilės, o kartais - ko nors iš jūsų apčiuopiamo. Tačiau jai visiškai nereikia, kad ji jaustųsi amžinai kalta ir įsiskolinusi šalia savo gyvenimą jai paaukojusios mamytės.
Lygiai taip pat būkite atsargios atsakydamos “gyvenu dėl savo vyro“ ( mylimojo). Štai tas konkretus subjektas su plaukuota krūtine – ar jis norėtų, kad gyventumėte dėl jo? Žinoma, jam būtų smagu, kad apie jį galvotumėte, juo kartais pasirūpintumėte, su juo mylėtumėtės. Tačiau sužinojęs, kad gyvenate dėl jo, jis greičiausiai jus nuvertins ir ims bodėtis. Jam ims kažkur vaidentis kitos moterys- neprieinamos tvirtovės. Ir nepaisant viso savo dėkingumo jums, jis greitai persiorientuos į tas, kurios jam savo gyvenimo neaukoja. Tokie jau tie vyrai. Tarp kitko, ir moterys irgi.
Apie tai, kad mūsų gyvenimo prasmė gali būti darbas, jau verta pagalvoti rimčiau. Tačiau ką jūs pasakysite žmogui , kuris pašvenčia save darbui ? Teisingai, jūs pasakysite :”sveikata brangiau”, “visų pinigų neuždirbsi”, arba “ kas tave įvertins?” Neverta, vienu žodžiu.
Kiek labiau guodžia pasakymai, kad gyvename dėl to, kas daugiau už mus. Tarkime, dėl kolektyvo gerbūvio, dėl gėrio. Tačiau gyventi dėl gėrio – dalykas slidus. Vienam - gėris, kitam - mirtis. Hitleris, tarkime, irgi savo tautai gėrio norėjo. O Stalinas - savo klasei. O Pol Potas - savo khmerams. Visus kitus, kurie trukdė saviškiams jaustis gerai – žydus, turtuolius ir inteligentus- jie nunuodydavo, sušaudydavo ar suvalgydavo. Štai jums ir gėris. Taip visuomet baigiasi:
“Gėris nugalėjo blogį, parklupdė ir žiauriai nužudė”.
Na, žinoma, dar gyventi yra prasmė dėl tiesos ir dėl grožio.
Tuomet mes pavydžiai žvelgiame į mokslininkus ir menininkus ir sakome: štai - žmonės, verti žmogaus vardo. Štai - tie, kurie sukūrė mūsų pasididžiavimą: ir vardiname Moną Lizą, Eifelio bokštą, ir visokius daiktus: skustuvą, mėsmalę, automobilį ir t.t.
Visa tai iš tikrųjų pateisina žmonijos egzistavimą, tik pateisina pačių žmonių akimis. Neaišku, ar pamatytų kokie nors Sirijaus gyventojai grožį Monoje Lizoje ar susižavėtų tolimi palikuonys mūsų automobiliu. O tai, kad mus pačius tai žavi - tai juk mes ir savo, atsiprašant, išmatomis, vaikystėje didžiuodavomės…
Vadinasi, gėris - reliatyvus, tiesa ir grožis - dalykai neamžini ir, deja, skirti tik žmonių vidiniam vartojimui.
O ką - tegul ir laikinai, tegul tik vidiniam vartojimui - gal visai ir nieko būtų gyventi bandant sukurti kokį nors sintetinį inkstą ar statant iš kriauklyčių Babelio bokštą?
Dabar imkime svarbiausius šiuo klausimu patarėjus – religinius. Didžiosios religijos - krikščionybė, islamas, judaizmas, induizmas- sako, kad žmogus apskritai gyvena laikinai ir tarsi nuolat sėdi koridoriuje prieš lemiamą egzaminą. Sėdi ant palangės ir ruošiasi. Na, vieni ruošiasi sąžiningai, kiti bimbinėja, treti iš viso “griešija”. Po to Dievas ir jo patarėjai priima egzaminą ir nusprendžia, ką toliau su tuo žmogum daryti. Gyvenimo prasmė, tokiu būdu - ruoštis šiam egzaminui. Toliau - ne mūsų valioje.
Bedievės religijos - budizmas, konfucianizmas, visokios mistinės sektos - atsako gudriau. Esą, egzaminuotojo juk ir nėra visai. O yra tiesiog teisingi keliai ir neteisingi. Teisingu keliu eidamas pateksi į gerą vietą. O neteisingu - vaikščiosi ratu. Pavargsi, išalksi, ir nieko naujo neišmoksi. Tad jau geriau iš anksto suprask, kad neverta vaikščioti ratu ir trauk tiesiai ten, kur iš pirmo žvilgsnio visai tuščia. Bet iš tikrųjų ten - išsigelbėjimas.
Žinoma, religiniai atsakymai yra įtikinamiausi. Tačiau pasiklystame mes, ak pasiklystame, ieškodami, kuris kelias teisingas, kuris- ne.
Tiesa, slapta mūsų sielos dalis jau seniai kužda, kad nes ir klystantys, mes galime būti reikalingi. Kad kažkur ten – matote, tarp daugiabučio ir parduotuvės stogų - yra tas, kuris mus myli ir rūpinasi. Kad jis mums reikalingas, tai visiems aišku, o kad mes jam - ne visiems.
Nors ir sakė mums kažką svarbaus apie pasiklydusią avelę, kuri jam svarbesnė už 999 nepaklydusias - mes kažkaip šių žodžių iki šiol nesuvokėme. O jei suvoktumėme, gal neskubėtumėme prieš laiką savęs nurašyti iš gyvųjų sąrašų? Nežinau, kaip jūs, o man vien dėl to gyventi įdomu, kad atspėčiau - kam tos pavienės avelės taip reikalingos?
Olegas Lapinas
