Nori išvažiuoti su visa šeima
Kaip pasakojo Anglijoje įdarbinančios agentūros „Aulina“ savininkė Rita Biliukaitė, per mėnesį jie turi 30-40 darbo vietų, tuo tarpu žmonių antplūdis padidėjo jau praėjusių metų gruodį. „Anksčiau žmonės išvažiuodavo kiekvieną savaitę, dabar jiems tenka palaukti 3-4 savaites. Visi darbai – nekvalifikuoti, išskyrus mėsininko. Atlyginimas taip pat standartinis – 5,8 svaro už valandą“, - pasakojo pašnekovė.
Ji pastebi, kad pastaruoju metu lengviau įsidarbinti moterims. Pavyzdžiui, pakavimo paslaugoms reikia kruopštumo, todėl moterys vertinamos labiau. Žemės ūkyje lytis neturi įtakos, nebent lauktų labai sunkus fizinis darbas. „Anglijoje dar egzistuoja stereotipai. Juos labai trikdo, jei į mėsininko ar autovežimėlio vairuotojo vietą siunčiame moterį, o į floristo – vyrą“, - juokėsi pašnekovė.
R. Biliukaitė pastebi, kad vis daugiau žmonių ieško galimybės išvažiuoti su visa šeima, tačiau paprastai tai neįmanoma. Darbdaviai tokių šeimų nepriima. „Žmonės yra susikūrę viziją, kad Anglijoje tokios didžiulės lietuvių kolonijos, kad net lietuviškos mokyklėlės įsisteigusios. Nieko panašaus nėra. Pagaliau iki 12 metų vaikas ten negali būti paliktas vienas namie net valandai. Todėl visada siūlome žmogui važiuoti pirmiausiai vienam.
Šiaip ar taip nedarbas ir kabančios paskolos žmones, kaip aš sakau, baltomis minkštomis rankomis verčia važiuoti žemės ūkio darbų dirbti. Ir jie ten dabar kabinasi ilgesniam laikui nagais ir dantimis. Darbininkų kaita sumažėjusi gal 50 proc. Anksčiau nemažai žmonių neištvėrę grįždavo po 2-3 mėnesių“, - pasakojo pašnekovė.
R. Biliukaitė nesiėmė spėlioti, kiek šių žmonių apskritai negrįš, tačiau teigė pastebinti tendenciją, kad žmonės ieško įvairiausių būdų, kaip emigruoti iš Lietuvos.
Lietuvių vyrų britai bijo dėl girtuoklystės
Konsultuojančios dėl darbo užsienyje bendrovės „Baltic Union“ komercijos direktoriaus Jono Lukausko teigimu, šiandien užsienyje įdarbinti aukštos kvalifikacijos specialistą labai sunku.
„Daugelis šalių, tarp jų ir Anglija bei Norvegija, įsivedė griežtus apribojimus emigrantams. Mielai priimami tik, kaip aš vadinu, kvalifikuoti juodadarbiai – pavyzdžiui, mėsininkai. Vietiniai šio darbo nemėgsta. Pasitaiko pasiūlymų vairuotojams, tačiau labai sunku rasti kalbantį angliškai. Yra slaugių paklausa, tačiau dabar jos turi praeiti vos ne konkursą, ko anksčiau nebūdavo.
Kalbėjau su britų agentūromis. Jų atstovai pasakojo, kad jei darbdavys duoda užsakymą surinkti 50 žmonių, užtenka ant durų pakabinti skelbimą ir per pusdienį jie susirinks tiesiog iš gatvės. Gatvėse šmirinėja daugybė bedarbių, kurie išvyko laimės ieškoti patys, – lietuviai, latviai, slovakai, bulgarai“, - sakė pašnekovas.
Anot jo, statybų sektorius visiškai sustojęs, viešbučių kambarinių bei padavėjų reikia tik sezoniniams darbams.
„Įdomi tendencija, kad Anglijos darbdaviai kategoriškai atsisako vyrų. Jie ten masiškai girtuokliauja, nuolat viską daužo, darbdaviams tenka kviesti policiją. Todėl jei į tą pačią darbo vietą galima priimti vyrą arba moterį, pasirenkama moteris. Blogiausiu atveju – šeima, kad žmona prižiūrėtų vyrą“, - teigė J. Lukauskas.
Pašnekovo paskaičiavimais, neišlaidaujančiam žmogui, kuris gauna tik minimalų atlyginimą, vis tiek kas mėnesį lieka apie 2000 litų.
Anot jo, šiandien žmonės vis rečiau prašo darbo pagal specialybę. Jie tiesiog ieško darbo. Tačiau daugiausiai tai visgi žemesnį išsilavinimą turintys žmonės, kurių kelionę neretai finansuoja giminaičiai. „Tačiau ateina ir bankrutavusių firmų savininkai. Buvo netgi vienas skulptorius, kuris teigė taip nusivylęs šalimi, jog sutinka dirbti bet kokį darbą, kad tik pailsėtų nuo visų „marazmų“, - pasakojo pašnekovas.
Darbdaviams nebereikia būti lankstiems
Norvegijos žemės ūkyje besispecializuojančios įdarbinimo agentūros „Baltnora“ vadybininkė Aušra žmonių susidomėjimą Skandinavijos šalimis stebi nuo šių metų pradžios. Tuo tarpu darbo pasiūlymų nėra daug – nuo keliasdešimt iki vos kelių.
„Šiuo metu apie 80 proc. mūsų darbo pasiūlymų – gyvulininkystės sektoriuje, kur darbininkų reikia visus metus. Pasitaiko pasiūlymų į žuvies fabrikus, autoservisų darbuotojams. Tačiau pastariems privalomas jų kvalifikaciją atspindintis diplomas.
Kadangi mes žmones po vieną ar po du renkame į nedidelius ūkius, jie privalo mokėti anglų kalbą. Anksčiau darbo patirtis būdavo pageidautinas, bet ne būtinas privalumas. Darbdaviai sutikdavo žmones apmokyti vietoje. Pasikeitus rinkos sąlygoms, darbdaviai tapo griežtesni ir ne tokie lankstūs, nes jie žino, kad yra iš ko rinktis. Šiuo metu ir pačioje Norvegijoje tarp darbuotojų didesnė konkurencija. Atvykstančių nemažai, o žmonės savo vietas saugo“, - pasakojo pašnekovė.
Beje, kai kurie ūkininkai priima ir šeimas su vaikais. Kita vertus, darbai ūkyje, kuriems neretai priklauso ir traktoriaus valdymas, – labiau vyriški ir įkandami ne kiekvienam moksle aukštumų pasiekusiam žmogui. O tokių, pasiryžusių dirbti bet ką, anot pašnekovės, daugėja.
Tuo tarpu tik tam tikrose pramonės srityse dirbančioms agentūroms tenka keisti profilį. Pavyzdžiui, įdarbinimo agentūra „Headex International“, siūliusi suvirintojų ir montuotojų darbą Olandijoje, šiuo metu praktiškai neturi tokių pasiūlymų.
„Kvalifikuoti darbininkai šiandien nereikalingi. Jei anksčiau trūkdavo žmonių ir mes patys rūpindavomės jų sertifikatais, dabar žmogus turi sertifikatą, tačiau mes neturime ką jam pasiūlyti“, - pastebėjo įmonės atstovas.
Reikalavimas – būti britu?
Trejus metus Anglijoje gyvenusi ir nuo namų šeimininkės iki dizainerės reklamos agentūroje prasimušusi vilnietė tikino, kad šiuo metu Anglijoje vykdoma labai akivaizdi politika, skatinanti darbo rinkoje pirmenybę teikti britams.
„Musulmonai taip nelinksniuojami neigiamame kontekste, kaip lietuviai ar lenkai. Kai žinios praneša apie kokias nors riaušes ar kitokį nesusipratimą ir jei ten atsiranda lietuvis, jis bus būtinai paminėtas. Ko gera, taip yra todėl, kad bijoma konkurencijos. Mat iš Lietuvos atvyksta nemažai išsilavinusių žmonių, kurie neapsiriboja juodais darbais. Jie stengiasi mokytis, gauti Anglijoje galiojantį diplomą ir ieškosi darbo pagal specialybę“, - teigė pašnekovė.
Moteris jau buvo beįsitvirtinanti rimtoje firmoje, išsikovojo darbdavių pagarbą, tačiau krizės metu įmonė ėmė gauti mažiau užsakymų ir pirmenybė atiteko mažiau patirties turinčiai merginai, tačiau Anglijos pilietei.
„Darbdaviai kartais tiesiog bijo priimti kitataučius, nes žmonės dėl to net streikuoja. Kai kilo streikas dėl to, kad statyti elektrinės buvo pasamdyti portugalai, pastarieji sėdėjo laive ir bijojo nosį iškišti, kad nebūtų sumušti“, - pasakojo neseniai iš Anglijos sugrįžusi lietuvė.
Beje, pašnekovė savarankiškai vis dar ieškosi darbo užsienyje, tačiau skaitydama darbo skelbimus tarp eilučių ji pastebi gan griežtą reikalavimą – būti Anglijos piliečiu. „Šį reikalavimą jie formuluoja gan aptakiai, antraip tai būtų akivaizdi diskriminacija. Tačiau tokia realybė yra. Kaip kitaip vertinti reikalavimą dažytojui ar vairuotojui gerai rašyti angliškai? Britai dažytojai tikrai gerai nerašo angliškai, kaip ir lietuviai - lietuviškai, - tikino ji. – Britai kitataučius mielai priima tik į tokį darbą, kurio patys nedirba“.