„Lietuviai randa daug spragų Anglijos įstatymuose, galimybių, kaip apgauti žmones. Čia atvykę jau ne iš vienų girdėjome, kad lietuviai labai bjaurūs ir už pinigus padarytų bet ką“, – „Sekundei“ pasakojo į spąstus patekęs panevėžietis.
Nors jaunuolis mano šiuo metu esantis jau saugioje vietoje ir tikisi, kad jo nebesuras į Angliją atvežę panevėžiečiai, tačiau savo tikrojo vardo viešinti neišdrįso.
„Jie neprognozuojami. Dar nežinia, kas manęs laukia, kai grįšiu į Lietuvą“, – nuogąstavo Lino slapyvardį pasirinkęs vaikinas.
Jam pasisekė: nuo emigrantus išnaudojančių tautiečių pavyko pabėgti. Linas neslepia: jei ne Anglijoje gyvenantys draugai, ir jam galėjo prisieiti pakartoti prieš keletą mėnesių plačiai nuskambėjusį lietuvių emigrantų žygį į Londoną.
Iš tautiečių rankų tuomet ištrūkę trys lietuviai tris dienas pėsčiomis ėjo į Londoną žinodami tik tiek, kad ten yra Lietuvos ambasada.
Žadėjo ir darbą, ir būstą
Panevėžietį studentą Liną suviliojo pažįstamo pasiūlymas padirbėti Anglijoje. Vaikinas neslepia vadinamojo draugo žinojęs tik vardą, tačiau lengvai patikėjęs jo pasakojimu apie verslą užsienyje.
„Aiškino, kad yra sudaręs kažkokias sutartis su Anglijos firma, bet, pasirodo, niekuo jis nesiverčia, tik apgavystėmis“, – nuvykęs svetur įsitikino panevėžietis.
Linui ir dar keliems kartu laimės ieškoti į užsienį besileidusiems draugams buvo pažadėtas legalus darbas Peterboro mieste. Esą atvykus bus pasirašyta sutartis su Anglijos įdarbinimo agentūra, o ši jau paskirs, kokiame fabrike dirbti.
Emigrantai vyko tikėdamiesi per savaitę uždirbti ne mažiau nei 250 svarų ir nesuko galvos, kur apsigyvens. Aukso kalnus siūlęs vadinamasis draugas įtikinėjo, jog gyvenimo sąlygos bus iš tiesų geros.
Sotesnio gyvenimo Anglijoje ieškančius panevėžiečius kiekvieną penktadienį pervežimo paslaugas teikiančios įmonės autobusas paima iš antrojo „Babilono“ automobilių stovėjimo aikštelės. Iš ten pat kartu su Linu praėjusį penktadienį išvažiavo dar apie 10 emigrantų.
Laukė vergovė
Vos atvykęs į Angliją Linas suprato, kad draugo pažadai tebuvo į akis pučiama migla.
„Tik atvažiavus mus išskirstė. Du draugus nuvežė į tikrą landynę – ten gyveno kažkokie girtuokliai, gyvenimo sąlygos baisios. Mus kelis paliko laukti vairuotojo pas neva jo pažįstamą. Gal 10 valandų laukėme nesiprausę, nevalgę, pavargę po kelionės“, – pasakojo vaikinas.
Tik vėlyvą naktį sulaukę vairuotojo panevėžiečiai buvo nuvežti į Peterboro. Jaunuolius apgyvendino name kartu su dviem senbuviais lietuviais emigrantais.
Įsivaizdavusius, kad Anglijoje jų laukia geresnis gyvenimas nei tėvynėje, panevėžiečius realybė apstulbino.
„Mus visus sugrūdo į vieną kambarį, miegojome ant čiužinių, be pagalvių, be antklodžių. Tie du vyrai neturėjo asmens dokumentų, o dviejų dienų jų maisto porcija tebuvo mažas gabalėlis dešros“, – prisiminė Linas.
Sutikti tautiečiai gražaus gyvenimo iliuzija patikėjusiems panevėžiečiams atskleidė tikrąsias jų kraštiečių užmačias.
Anot Lino, lietuvių Peterboro verslo formulė elementari: atsiviliotus tautiečius apgyvendina, įdarbina kito žmogaus vardu.
„Šitaip žmogus patenka į pačią tikriausią vergiją: dokumentų neturi, sunkiai dirba, bet uždarbį pasiima kiti“, – išsiaiškino Linas.
Išsivadavo pasprukę
Jau po pirmosios nakvynės įtartiname name emigrantai sulaukę svečių. Atvažiavę du lietuviai pareiškė į Angliją pabėgę nuo tėvynėje jų ieškančios teisėsaugos. Įbauginę panevėžiečius tautiečiai be užuolankų ėmėsi dėstyti savo sandėrį.
„Siūlė mums kažkur darbą ir gąsdino, kad jei pasiliksime Peterbore, jiems būsime skolingi jau 300 svarų, jei dirbsime mus atvežusiems, turėsime sumokėti po 1000 svarų“, – pasakojo vaikinas.
Vaikino teigimu, neva įdarbinimo paslaugas siūliusiems tautiečiams – 20–27 m. Linas neabejoja, kad vieno jų gali iš tiesų ieškoti policija, keletas jau ragavę kalėjimo duonos.
„Jų kalbos sukasi tik apie muštynes ir gėrimus. Elgiasi tarsi būtų kilę iš asocialių šeimų ir, kas baisiausia, dauguma, kaip ir mes, panevėžiečiai. Jų pilnas Peterboro miestas“, – pasakojo Linas.
Savaitgalį praleidę įtampoje ir nežinomybėje į spąstus patekę emigrantai ryžosi bėgti.
Pasprukusiems jaunuoliams pavyko traukiniu nusigauti į kitą Anglijos miestą.
Lino vis dar neapleidžia baimė, kad nesutikęs lenkti nugaros kraštiečiams gali sulaukti jų atsako. Todėl vaikinas neviešina nei miesto, kuriame apsistojęs, neišduoda ir kartu su juo pasprukusių draugų.
„Jei Anglijoje nebūčiau turėjęs pažįstamų, turbūt būčiau pėsčiomis ėjęs į Lietuvą, važiavęs kur akys mato, kad tik toliau nuo Peterboro“, – tikina pašnekovas.
Vaikinas nuogąstauja, kad kartu su juo į Angliją atvežti tokie patys naivuoliai gali būti pakliuvę į pačią tikriausią vergovę.
„Tikėdami, kad Anglijoje jau laukia darbas, dalis žmonių važiavo visiškai be pinigų, neturėdami nė cento. Manau, tie banditai jiems paskolins gyvenimo pradžiai, o paskui žmonės nežinia kiek jiems atidirbinės ir vergaus“, – mano emigrantas.
Teisėsauga netiki
Nei Linas, nei jo draugai ištrūkę iš engėjų spąstų į policiją nesikreipė, nors anglų kalbą ir moka. Vaikinas neslepia nepasitikėjimo teisėsauga.
„Policija niekada nepadėjo ir nepadės. Netikiu ja. Policija tik šūsnis popierių moka pildyti, o ne padėti“, – kalbėjo vaikinas.
Jis tiki, kad jau netrukus svečioje šalyje suras savo vietą. Vaikinas jau gavo darbą mėsos fabrike. Aukštosios mokyklos studentas kapos, pjaustys ir fasuos skerdieną. Dabar jo didžiausias rūpestis – pastogė.
Kol kas pas draugus besiglaudžiantis Linas suka galvą, kaip užsidirbti 400 svarų. Tiek jam trūksta iki 800 svarų per mėnesį atsieinančios būsto nuomos.
Apie užklupusias problemas Panevėžyje likusiems artimiesiems Linas nutyli. Kad mama nesijaudintų, vaikinas kuria istorijas apie gražią Angliją ir svetingai joje kraštiečių laukiančius lietuvius.
„Nors sunkmetis Anglijoje lyg ir nelabai jaučiamas, bet nepatarčiau emigruoti. Darbą rasti sunku, pasitikėti negalima net kraštiečiais. O Peterborogo patariu vengti iš tolo“, – įsitikino Linas.
Lietuviai surado verslo nišą
Ieva Budvytytė, Tarptautinės migracijos organizacijos projektų vadovė
Tikrai pastebime, kad daugėja apgavikų, bandančių pasipelnyti iš emigrantų. Neseniai plačiai nuskambėjo istorija, kaip trys lietuviai tris dienas pėsčiomis ėjo iki Londono žinodami tik tiek, kad ten yra Lietuvos ambasada. Žmones atvežė į Angliją, iš jų atėmė dokumentus, vertė mokėti „mokesčius“, jei pasipriešindavo, mušdavo. Tokių liūdnų istorijų nemažai.
Neseniai į mus kreipėsi į Norvegiją ketinę emigruoti žmonės. Jau vien iš to, ką jiems žadėjo – geras gyvenimo sąlygas, darbą Oslo centre, nepaisant, kad nemoka kalbos, aišku, kad pateko į apgavikų pinkles. Įdomiausia, kad prieš išvažiuojant juos ragino pervesti už įdarbinimą pinigus ne į banko sąskaitą, o per „Western union“.
Gaila, bet apsukrūs lietuviai surado verslo nišą – pelnytis iš patikliųjų. Daugiausia tokių istorijų nutinka Anglijoje, nors pastebime, kad daugėja neaiškių pasiūlymų važiuoti dirbti ir į Norvegiją. Jokių garantijų nesuteikia net įdarbinti besisiūlantys pažįstami. Mūsų darbo praktikoje yra buvę, kai netgi sesuo seserį sąvadautojams pardavė.
Ypač skaudu buvo išgirsti istoriją apie Norvegijoje susižeidusį lietuvį. Tik nukritęs nuo pastolių ir susilaužęs stuburą žmogus sužinojo, jog dirbo nelegaliai. Maža to, kad visam gyvenimui liko neįgalus, jam dar teko parduoti butą Lietuvoje baudai už nelegalų darbą susimokėti. Darbdavys liko nubaustas tik simboline bauda.
Į policiją kreipiasi labai nedaug nukentėjusiųjų nuo apgavikų. Ypač to vengia vyrai. Jiems turbūt gėda viešintis, kad buvo šitaip apmulkinti, ir tik džiaugiasi ištrūkę.
Galvojantieji apie emigraciją vis dėlto turėtų suvokti, kad pinigai net ir užsienyje iš dangaus nebelyja. Net tie patys anglai eina dirbti į statybas. Žinoma, kad darbdavys mieliau įdarbins savo tautietį nei emigrantą.
Policija turi praktikos
Rimantas Bobinas, Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato viršininkas
Esame turėję ne vieną istoriją, kai užsienyje tautiečiai bandė neteisėtai pasipelnyti iš savo kraštiečių. Atlikti ikiteisminiai tyrimai, bylos pasiekė teismus.
Teisėsauga turi pakankamai praktikos, kaip tokias bylas ištirti. Tokiems nusikaltėliams Baudžiamasis kodeksas numato 7 metų laisvės atėmimo bausmę.
Tikrai nereikia vengti, bijoti kreiptis į policiją, rašyti pareiškimo. Kuo daugiau skundų gausime, tuo daugiau ištirsime ir kitiems mūsų tautiečiams bus lengviau įsidarbinti užsienyje.