Be to, išaugę ekonominio pakilimo metais ir be vargo gaudami viską, ko užsigeidžia, jie praranda poreikį stengtis.
Sėkmingos asmenybės išraiška tampa ne asmeninės savybės, o išoriniai atributai.
Kodėl 10-metė mergaitė taip skuba tapti moterimi?
„Nebesuprantu, kas darosi. Tarp 10 metų mergaičių toks pamišimas dėl drabužių, kad nebežinome, ką daryti. Jei mergaitė neturi madingų, garsių prekinių ženklų drabužių, jei ji negali mokykloje pasigirti eiliniu pirkiniu, ji jaučiasi antrarūšė. Mergaitei tapo taip svarbu, kaip ji atrodo, kad ėmė iš spintos traukti visus mano drabužius. Mes tokiame amžiuje tikrai nereikalavome tiek daug daiktų ir domėjomės žaidimais, o ne „šmutkėmis“, - guodėsi viena pažįstama.
R. Bačiulytė pastebi, kad noras puoštis, dabintis, gražintis susijęs su moteriška prigimtimi, taigi tarsi „į kraują įaugęs“. Visais laikais moterys visada stengdavosi būti puošnios. Kūno formos, apranga, šukuosena, papuošalai – vienas iš moteriškų ginklų, siekiant sužavėti kitos lyties atstovą.
„Kuo labiau moterys emancipavosi, tuo mažiau dėmesio skyrė savo išvaizdai, taip norėdamos pabrėžti, kad svarbesni kiti dalykai – asmenybės savybės, intelektualumas, erudicija. Tačiau dabar vėl grįžtame į labai vartotojiškus laikus, kai išoriniai dalykai akcentuojami labiausiai. Mat norint žmogų pažinti, perprasti, reikia laiko, o mes jo šiandien neturime. Gyvename greitukų laikais – greitas maistas, greitas seksas. Patraukti kitų dėmesį svarbu per kuo trumpesnį laiką. Todėl tampa labai svarbūs išoriniai atributai. Kodėl šiandien paauglės taip dažnai laikosi dietų, sportuoja, alina save? Nes jos nori atitikti išorinio patrauklumo standartus“, - svarstė pašnekovė.
Beje, mergaitės, formuodamos savo moterišką tapatybę, pirmiausiai mėgdžioja savo mamas, kurios taip pat daug dėmesio skiria išvaizdai ir yra pakankamai aktyvios vartotojos. Mergaitė, stebėdama mamą, jos drauges, girdėdama jų pokalbius apie kūno formas, svorį, grožio procedūras, makiažą, suvokia, kad norėdama būti moteriška, patraukli ir sėkminga, ji turi daugiau dėmesio skirti savo išvaizdai.
„Tiesa, jos nebūtinai nori atrodyti kaip mamos. Jos suvokia patį principą, kad puoštis yra svarbu, bet labiau orientuojasi į paauglių standartus ir nori visų tų „dzinguliukų“, kurie madingi tarp paauglių. Reikėtų pabrėžti, kad paauglystė – tas laiko tarpas, kai formuojasi savęs vertė. Paauglės įsitikinusios, kad jų savigarba labai susijusi su jų išvaizda. Ir tai pakeisti – ne taip paprasta. Tokie dalykai, kaip asmenybės jėga, gebėjimas siekti tikslo, nėra taip akivaizdžiai matomi. Pasipuošti madingu drabužėliu – daug paprasčiau“, - teigė psichoterapeutė.
R. Bačiulytės nestebina jaunėjantis vaikų, siekiančių suaugusiųjų pasaulio atributų, amžius. „Reikia nepamiršti, kad vaikai psichologiškai ir fiziškai emancipuoti. Šiandieninės 10-metės yra jau paauglės. Jos jaučiasi beveik merginomis. Dabartinis gyvenimo tempas, informacijos srautas skatina vaikus subręsti anksčiau. Galbūt emociškai jie taip greitai ir nesubręsta, nes tam visgi reikia laiko, bet fiziškai jie iš tiesų bręsta greičiau“, - tikino pašnekovė.
Krizė jaunus žmones privers pasukti smegenis
Kas šių vaikų laukia ateityje? Psichoterapeutė primena, kad vertybes formuoja ne tik sociumas, bet ir šeima. Ir jei mes negalime pasipriešinti vertybėms, kurios brukamos iš išorės, šeimoje turime galimybę jas pasirinkti.
„Žinau nemažai atvejų, kai 10-metes mergaites mamos verčia laikytis dietos, nevakarieniauti arba sportuoti, nors jos visai nesportiškos. Tokiu būdu tėvai sustiprina įsitikinimą, kad fiziniai dalykai yra labai svarbūs kalbant apie asmenybės vertę, užuot gyrę vaiką už tai, kad jis yra smalsus, draugiškas, geranoriškas. Jei vaikas jaučiasi vertingas, šaunus toks, koks yra, kad ir ne visai tobulų formų, nebūtinai su pačiais madingiausiais drabužiais, jam bus lengviau atsispirti ir išoriniam spaudimui klasėje. Bet jeigu vaikas ir namuose jaučiasi nelabai vertingas, netvirtas, jis išoriniam spaudimui pasiduos labai greitai“, - teigė pašnekovė.
Beje, berniukams paauglystė taip pat prasideda panašiu laiku. Tik jie orientuojasi ne į išorinį drabužių grožį, o į techninius atributus. Tai mobilus telefonas, kompiuteris, xbox‘as ir pan. Būtent šie daiktai – berniuko asmenybės vertingumo išraiška.
„Nieko nepadarysi. Vartojimas – industrinės visuomenės kertinis akmuo. Atlikta nemažai tyrimų, įrodančių, kad reklama pirmiausiai orientuojasi į jauną žmogų, kuris iš tiesų daug imlesnis. Tuomet jaunimas ima spausti tėvus. O tėvai, neturėdami laiko, o kartais ir noro būti, bendrauti su savo vaikais, užverčia juos daiktais. Taip, bandydami nuslopindami savo kaltės jausmą, jie užsuka ydingą ratą“, - pasakojo R. Bačiulytė.
Visgi ji nelinkusi nuvertinti jaunimo. Aksioma, kad jauni žmonės prastesni nei buvo jų tėvai, o senukai atsilikę nuo gyvenimo, susijusi su amžinu kartų konfliktu, o ne su tiesa. Kiekvienoje kartoje yra visokių žmonių. Visokių ir reikia.
„Kita vertus, krizė atskleidė, kad iš tiesų visi mes esame užklimpę vartojime ir, kai nebegalime tiek daug vartoti, labai išgyvename, nes nežinome, kuo užsiimti. Galbūt praeis šiek tiek laiko ir žmonės atras kitokių veiklos būdų. Manau, jau atrandame, kad galime daugiau pabūti su šeima, galime kažką įdomaus nuveikti neišleisdami pinigų, daugiau meistrauti patys ir pan. Aišku, vartotojiška visuomenė, kaip yra, taip ir bus, tačiau galbūt pradėsime vartoti racionaliau. Tuo pačiu keisis ir jaunimo požiūris į tai, kokie yra sėkmingo žmogaus atributai.
Deja, šiuo metu daugiausiai pripažinimo sulaukia tie vaikai ir paaugliai, kurie turi visus tam reikalingus išorinius atributus. Vaikai, užaugę jų tėvų sukurtos gerovės sąlygomis, neturi tėvų patirties, kad viso reikia pasiekti patiems. Jiems viskas tarsi padėta ant lėkštutės. Tai blokuoja vaikų kūrybiškumą. Apie ką tik pagalvoja, jie viską gali gauti gatava, todėl nebelieka vietos fantazijai. Net ir kompiuteriniai žaidimai kuriami taip, kad vaikui nereikėtų ypatingai fantazuoti – tereikia mygtukus spaudyti. Be abejonės, tai daro žalą jaunimui. Bet aš esu optimistė – krizė šiuo atveju gali turėti visai teigiamą poveikį“, - tikino pašnekovė.